antradienis, liepos 19, 2005

Kas gi ta bendruomenė?



Taip jau nutiko, kad "neformaluose" įsiplėskus diskusijai apie bendruomenę, beveik visi apie ją pasisakė atskiru įrašu. Taigi, bandau pasivyti kitus ir aš.
Man kažkodėl pasirodė, kad į šį klausimą atsakė vienas neformalas jau maždaug prieš du tūkstančius metų. Ne, jis nedavė griežtus rėmus turinčio teorinio bendruomenės apibrėžimo. Greičiau priešingai, jo samprata netelpa mūsų kuriamuose įrėminimuose. Tiesa, jis duoda atsakymą į šiek tiek kitais žodžiais suformuluotą klausimą: - Kas yra artimas? Bet ar ne iš artimųjų susideda bendruomenė?
Lk 10, 30-37 Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą". Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!"
Argi tai ne atsakymas ir į klausimą, kas yra bendruomenė?
O gal mums priimtinesnis ano meto modelis, kad svarbiausia yra ritualinis švarumas, o ne gyvas žmogus; svarbiau saujelės žmonių komfortas už žmogų pakliuvusį nelaimėn. Juk tiek kunigas, tiek levitas pasielgė pagal savo bendruomenės nuostatas. Taip, nenustebkite, jų religija reikalavo nesusitepti kažkokiu pakelėje gulinčiu, tikėtina, svetimšaliu ir dar kraujuojančiu. Sustoję padėti, jie gi iš kart susiteptų. O jie grįžta namo po religinių apsivalymų Jeruzalėje. Ką jie pasakys žmonėms sugrįžę į Jerichą? Bus susitepę ir negalės atlikinėti šventųjų apeigų, negalės apipjaustyti naujagimių ir pan. O be to, negaus ir užmokesčio už ritualinius patarnavimus. Jų pačių bendruomenė visai neapsidžiaugtų, jeigu anie grįžtų namo susitepę.
Be to, Jėzus, kaip pavyzdį parenka visai ne tikratikį žydą, o pusiau pagonį, maišyto kraujo samarietį. Pasirodo, toks klaidatikis yra tikresnis Jėzaus bendruomenės narys už "tikrajai" bendruomenei ir jos nuostatoms atsidavusį teisuolį. Keista, ane? Bet tokį pavyzdį mums pasakoja Jėzus.
Tai kas yra bendruomenė? Kaip jums atrodo?
Žinoma, religinis modelis yra komfortabilesnis ir kiekvieno valia rinktis. Nesakau, kad burtis į bendruomenėles yra blogai. Bet jomis uždaryti Jėzaus bendruomės sampratą - tai jau religinis, o ne Jėzaus modelis.
Kažkaip manęs neapleidžia nuojauta, kad Jėzaus anekdotai, vertė aukštyn kojom ne tik ano meto religingųjų mąstyseną, bet vis dar yra nepalankūs ir mūsų laikų religingiesiems.

PS. Gerbiamas komentuotojau, kuriam vis atrodo, kad reikia užsidaryti savo "teisingoje" bendruomenėje ir mėgautis joje psichologiniu komfortu, labai draugiškai perspėju, kad šis neformalų puslapis yra labai suteptas klaidatikybėmis ir komentuodamas jame, pats gali susitepti.

47 komentarai:

  1. joakimai, girdžiu, ką sakai ir į ką reaguoji. tavo kontekste sutinku su tavim. bet, manau, yra ir kita pusė. taigi, galima klįsti iš abiejų. :-)

    pirma, aš nemanau, kad jėzus šitam palyginime kalba apie bendruomenę (nebent, nesutiktume dėl terminų). jėzus, kaip jam ir dera, čia vėl kalba apie dangaus/dievo karalystę. jis šauna į žydams skaudamą vietą: dangaus karalystė - ne tas pats, kaip "išrinktoji tauta". žydamas tai tapatu. kaipgi gali toks mišrūnas ir sinkretistas kaip samarietis būt svarbus dievui? kaip gi jėzus gali sakyti, kad tas žmogus teisingai padarė? taigi, čia - iššūkis nebūt sektantais ir pamatyt, kad kiti žmonės taip pat rūpi dievui...be išlygų. vos ne: rūpintis vargšais nežiūrint jų religinių, rasinių ar socialinių įsitikinimų visuomet yra gerai.

    tačiau... yra ir kita pusė, kurią, manau, tu, joakimai, arba tyčia, arba nejučiom ignoruoji. narystė bendruomenėje, apie kurią kalba, sakykim, apaštalas paulius, yra šiek tiek kitas dalykas. čia kalba eina apie kažkokius įsipareigojimus vienas kitam. čia kalba eina apie abipusę pagalbą, rūpestį, padrąsinimą, paraginimą, sudraudimą ir t.t. ir čia jau aš sutikčiau su mums visiems žinomo kritiko nuomone. bendruomenė - labai svarbus dangaus karalystės aspektas ir išraiška. čia vyksta gyvenimas. čia vyksta augimas. čia vyksta daug kitų dalykų.

    bet noriu pabaigti pozityviai. tikrai - dangaus karalystė yra kur kas daugiau, nei kuri nors lokali bendruomenė. ir, svarbiausia, ji nėra vien pati dėl savęs. ji yra siunčiama į pasaulį, kad būtų kaip tas žydas, kuriam pagailo samariečio. ji yra pašaukta ne sau, o kitiems. su tuo tikrai sutinku, ir tai, kaip suprantu, yra tavo, joakimai, įrašo širdis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Zinomas kritikas atsiliepia;)
    Esme ta, kad ir samarietis buvo savo bendruomenes narys;)Kaip ir zydai;)
    taigi kalba eina ne apie tai, kad buti ar ne bendruomenej, o nepaisyti remu ir visus vertinti vienodai.
    Jezus pasake:"...pastatysiu baznycia (surinkima) ir pragaro vartai jos nenugales"...
    Taigi, Jezus po siai dienai stato susirinkima ir taskas;) Kitu formu tiesiog nera;). beje, levitai ir kunigai gali buti ne tik "teisingose" bendruomenese, bet ir tie, kurie i jokias bendruomenes nenori eiti;)
    Taigi, ne bendruomenes kaltos, kad atsiranda levitu. Tai daugiau zmogaus noras visada islikti teisiu.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Taip, Simonai, yra ir kita pusė. Ir su tavo komentaru sutinku.
    Tiesiog taip daug akcentuojančių tą siaurąją prasmę, kad manau savo įrašu labai nesugriausiu tų teisingųjų bendruomenių ;)

    AtsakytiPanaikinti
  4. manau, diskusijos su linu problemą dažnai lemia įsitvėrimas sąvokų, į kurias kartais liguistai reaguojama, nes tada jau sąvoka tampa svarbesnė už turinį - kas, žinoma, ir yra šio tinklapio pagrindinis taikiklis.

    taigi, robertas parodo vieną pusę, linas kitą, ir abu šaukia, kad kitas klįsta. ir abu yra teisūs. :-) o teisiausias lieka simonas, nes parodo kitų klaidas. :-)

    žodžiu, nereikėtų vengti bendruomenės kaip po tokios. galbūt visai verta vengti bendruomenės, kuri įsivaizduoja, kad yra vienintelė teisinga. turbūt, reikėtų vengti ir tokios, kuri mano, kad jėzus apsiriboja vien bendruomenės statyba, kad ji ir yra tikslas, o ne vien tik priemonė. bet bendruomenės vengti nereikėtų. beje, bendruomenės gali keistis. na, o jei nesikeičia, tai duok dieve pragaro vartams būt stipresniems už tas bendruomenes, kad tikroji bažnyčia liktų apvalyta ir tvirta.

    vėlgi - sąvokos: bažnyčia nelygu bendruomenė. bažnyčia - plačiau. kaip ir dievo karalystė, kas, vėlgi, nelygu nei bažnyčia, nei bendruomenė. jau trys sąvokos. gal jas atskirai reikėtų panagrinėti, kad nesusipainiotume?

    AtsakytiPanaikinti
  5. O aš neįžiūrėjau, kad Joakimas ignoruorotų pareigą padėti artimui (bendruomenės nariui). Juk neatsitiktinai jis perpasakoja Jėzaus istoriją apie tai, kad uždarosios bendruomenės nariai atsisakė padėti "svetimajam", o Jėzus įpareigoja mus elgtis kitaip - padėti "svetimiesiems", kad jie taptų mūsų artimaisiais.
    Mano supratimu, šiuo atveju svarbu motyvacija - kas verčia mus padėti žmogui: narystė tam tikram žmonių ratui ar paklusimas Jėzaus nurodymui?
    Jėzaus pateiktas pavyzdys rodo, kad priklausomybė uždarai bendruomenei žmogaus meilę daro ribotą. Paklusimas Jėzaus atneštam meilės įsakymui praplečia bendruomenės ribas iki nesuvokiamų ribų.
    Joakimas teisingai pastebėjo, kad priklausomybė uždaram saviškių ratui teikia komfortą. Šį savaitgalį, būdamas laisvųjų krikščionių vyrų stovykloje, tokį komfortą pajutau ir aš. Kaip lengva ir paprasta kalbėtis apie tikėjimą su savo tikėjimo broliais! Kaip lengva jiems liudyti - niekas nesityčioja ir net patyliukais nesivaipo! Tikra atgaiva, tikra ramybės sala ateistinėje aplinkoje gyvenančiam ir kartais pavargstančiam Kristaus mokiniui.
    Buvimas kartu su tikėjimo broliais - nepaprastas stiprybės šaltinis, puikus būdas sustiprinti vienas kitą.
    Net psichiatrams yra rengiamos specialios sanatorijos, kad jie, nuolatos bendraudami su psichikos ligoniais, atsigautų ir patys nepavirstų tokiais. Tokios "sanatorijos" reikalingos ir Kristaus sekėjams - kitaip, gyvenant ateistinėje aplinkoje, jų pačių sielos vėl susirgs.
    Tačiau visą laiką negyvensime sanatorijose, ramybės salose. Jeigu esame pasiųsti į pasaulį nešti Gerosios naujienos, mes neapsitversime vienuolyno tvoromis ir kitomis bendruomenių sienomis.
    Kartais labai nejauku liudyti skeptiškai nusiteikusiems bendradarbiams, nes Evangelija jiems - kvailybė, o Jėzaus tau padarytus darbus skeptikai laiko vos ne fantazija.
    Taip, daug sunkiau apie tikėjimą kalbėti su skeptikais, bet Jėzus savo pagydytiems žmonėsms sako: "Eik ir pasakok visiems, kokių darbų tau padarė Dievas".
    Aš taip suprantu savo užduotį - liudyti tiems, kurie dar netiki, pasakoti tiems, kurie gal dar negirdėjo. Sunkiai man sekasi, bet ir aš šiek tiek prisidėjau, kad didžioji, tikroji Jėzaus valdoma Bendruomenė pasipildytų keliais nariais. Nežinau, ar jie lanko kokią oficialiai įregistruotą bendruomenę, ar savo tikėjimą kol kas išpažįsta tik man ir dar keliems artimiausiems savo draugams, bet Jėzus pažįsta širdis, todėl nario bilietų jam nereikia.
    "Kur du arba trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų", - sakė Mokytojas. Tai viskas, ko reikia bendruomenei - bent du žmonės, kurių vidury Kristus.
    Pirmųjų krikščionių bendruomenės buvo skirtos gyvenimui, mūsiškės suskilo pagal funkcijas - vienuose gyvename (šeima), kituose dirbame, trečiose ilsimės (tarkim, klubas), dar kituose giedame giesmes, mokomės Rašto... Būtų idealu, jeigu jose visose leistume vadovauti Jėzui. Bet taip nėra. Tačiau galime išgyventi, pasidaliję funkcijas: kas turi pamokslavimo dovaną, tegu pamokslauja, kas yra puikus organizatorius, tegu organizuoja mokyklas, stovyklas, kursus, labdarą, kas sugeba liudyti, tegu liudija netikintiesiems, kas labai patrauklus, tegu šviečia kitiems savo asmeniniu pavyzdžiu tarsi žibintas ir savo darbais daro šlovę Jėzui bei jo mokiniams. Nesvarbu, kur jie veikia, svarbu, kad jie paklustų Jėzaus, o ne žmonių nuostatoms.
    Tegu "oficialiosios" bendruomenės būna tarsi Kristaus kreivių mokyklos, ligoninės ir sanatorijos sužeistoms sieloms, tegu jos siunčia ir siunčia apmokytus ir sustiprintus Dievo karalystės atstovus Mamonos karalystėn...
    Tik nesislėpkim už vienuolyno sienų, tik neapsitverkim patogiomis saviškių ratelio tvorelėmis. Žmonių grupė pati savaime nieko neduoda, Jėzui nepaklusnių žmonių būrys gali būti pavojingesnis už bedievių bendruomenę.
    Atminkime: Jėzų pasmerkė ne ateistai, o religinė bendruomenė, jos lyderiai. Todėl, kad Jėzaus mokymas - ne religijai ir jos ritualams, o gyvenimui ir artimiesiems.
    Mano nuomone, Joakimas yra teisus ne tik žodžiais, bet ir darbais - būnant šalia jo, man daugelis dalykų pasidarė aiškesni, dėl daug ko tapau ramesnis. Juk ne pats sugalvojau viešai liudyti - Joakimas prikalbino. Ne bendruomenės taryba, ne kunigai ar vyskupai, bet Jėzaus pasiuntinys internete...
    O Simonas atlieka kitus Jėzaus nurodymus kitoje vietoje...
    Kaip viskas gerai sutvarkyta!

    AtsakytiPanaikinti
  6. na, gerai tu, petrai, rašai. man patinka skaityt. ir akiratį vis plečia man tie skaitiniai. pastebiu bent savo gyvenime, kad iš tikrųjų reikia mums vienas kito - kad savo indivudalioj bendruomenėj iš vieno nario neužsidarytume, kad nepradėtume manyt, kad jau pamatėm bendrą vaizdą. visuomet būna kažkokių dėmių, kurių nematom, kurioms esam akli. tada kitas ir nušviečia jas mums. va tau ir bendruomenė :-).

    AtsakytiPanaikinti
  7. Jo, vyrai, parasyta daug teisingu zodziu. prisijungiu, bet kartu sakau, kad nera kitu budu pakeisti uzdaras bendruomenes, jei jau jos tokios, kaip tik jose bunant. Kritika bendruomenes uzdaro - tai normali zmoniu reakcija, nes tai yra isaiskinama kaip puolimas.
    bet is esmes nenoras buti bendruomeneje siejamasi tik su tuo, kad sio amziaus dievas yra pats žmogus. Todel jis, net ir tapes kristaus mokiniu, nenori priklausyti kam nors, tuo labaiu, kad ji mokytu. Mano galva, tai yra tikras nors ir neafisuojamas sukilimas pries Dieva.
    Tokiu budu zmogus elgiasi kaip tas is joakimo pasakojimo pilietis, kuris nezinodamas kaip pasiteisinti klause Jėzaus:"O kas yra mano artimas?". Ir Jezus jam atsake.
    Taip ir bendruomenių kritikai sako: "O kas yra tikra bendruomene?" "Ar tai tavo tikratikiai? Taigi jie sumusti ir kraujuoti,nesveiki, man liestis prie ju slykstu. As eisiu vienas, Dievas mane keliu viena veda"

    Taigi, sitas pasakojimas isvirsta visiskai kitaip - samarieciui nebuvo slykstu pakelti sita kraujuojanti zmogu, padeti jam.
    Deja, daugeliui krikscioniu slykstu, kaip tiems kunigams ir levitams, liestis prie sumustu, nesveiku ir paliegusiu bendruomeniu - jie geriau nueina kita kelio puse, ir da biski, plojant susizavejusiai publikai, ispiria praeidami. Pagal juos - jie priims bendruomenes tik tada, kai kazkas kitas jas sutvarstys ir isplaus ju zaizdas, tada ir jie prisijungs.

    Joakimas teisus, sito pasakojimo sviesoje galime ivertinti save kaip kristaus mokini ir bendruomenes.

    (Netaikau ne vienam konkreciai, kalbu hipotetiskai - perspeju, kad vel audra nekiltu pasipiktinimo).

    AtsakytiPanaikinti
  8. Katalikams lengviau - jie šitų problemų neturi. Išganymą jiems teikia ne tik Jėzus, bet ir jų sistema, kurią jie vadina "visuotine" Katalikų bažnyčia. Ta "visuotinė" bažnyčia turi gerų darbų lobynus, kuriais padengia savo narių skolas Dievui, jai priklauso mirę šventieji žmonės, kurie užtaria katalikus prieš Gelbėtoją, gelbsti nuo Gelbėtojo (?!) ir Dievo motina Marija... Žodžiu, katalikas turi ne tik Dievą Tėvą, bet ir Motiną Bažnyčią.
    Iš to seka, kad bažnyčios hierarchų nutarimai yra tokie pat svarbūs, kaip ir Dievo Žodis. Praktiškai matome, kad bažnyčios nutarimai katalikui yra svarbesni už Žodį - šis buvo šimtmečiams nukištas giliai į vienuolynų stalčius ir tik po protestantų iniciatyvos iš ten ištrauktas ir paprastiems mirtingiesiems parodytas.
    Bet kataliko situacija liko iš esmės nepasikeitusi - be savo religinės bendruomenės gelbėtojų jis yra nulis ir iš anksto pasmerktas pragarui. Tik radęs sutarimą su stebuklingaja sistema ir gavęs dievažmogio kunigo išrišimą, jis gali tikėtis malonės.
    Ne tik religinė sistema, bet ir patys pastatai, paveikslai, statulos, lankytinos vietos turi stebuklingų galių - jos gydo žmones, saugo juos nuo nelaimių, teikia amžinąjį gyvenimą...
    Iš kur šitos stebuklingos galios?
    Iš pačios sitemos - iš ko daugiau?
    Gerosios Naujienos skleidėjai turėtų mąstyti truputėlį kitaip - gyvenimą jiems teikia tiktai Gelbėtojas ir niekas daugiau, jie turi tik dangaus Tėvą ir nieko nevadina žemėje Tėvu (nei dvasiniu, nei šventuoju), jie turi tik vieną Mokytoją ir vieną Ganytoją... Ir to jiems turėtų apsčiai užtekti.
    Deja! Gyvename katalikiškoje aplinkoje ir nuo vaikystės matėme, kad Dievas gyvena prabangiame pastate aukštais bokštais - tai kur jis gyvens daugiau? Tenai mūsų tėvai ir mes patys mėginome išreikšti savo tikėjimą keistais ritualais - tai kur jį išreikši dar? Netgi pirmąjį nuodėmių išrišimą mums suteikė bažnyčia - tai kas kitas galėtų tai padaryti? Mūsų sąmonėj įsitvirtino nuostata -šita sistema ir šitas žmonių bendravimo būdas yra stebuklingas. Netgi tie, kurie su pasimėgavimu pila sierą ant brolių katalikų galvų, tiki stebuklingomis savo bendruomenės galiomis. Vienas arogantiškas fariziejus atkakliai man stengiasi įpiršti savo idėją, kad be Teisingumo ministerijoje įregistruotos jo bendruomenės aš net negaliu vadintis krikščioniu.
    Kas seka iš to, kada patikime savo bendruomenės stebuklingomis galiomis? Tada kyla noras tarnauti jai, paklusti jai, tikėti ja. Gerai, jeigu pasitaikė brandžių Kristaus sekėjų bendruomenė. Bet ir patys brandžiausi sekėjai - tik žmonės. O ką daro žmogus? Jis vieną žingsnį žengia paskui Kristų, penkis - į šoną. Taip aklieji, sekdami akluosius, vieną dieną neišvengiamai nusuka į klystkelius - vieni pasiduoda fariziejiškam teisuoliškumui, kiti įsteigia "šventąją" inkviziciją, treti pakyla į "šventąjį" karą prieš suklydusius brolius. Gal ir mato žmogus, kad tokie jo bažnyčios vadovų nutarimai prieštarauja Žodžiui, bet kad nutarė žmogus tarnauti Bažnyčiai, tai kaip nepaklusi?
    Būtų visai kas kita, jeigu žmonės vieną dieną nutartų tarnauti ne savo bendruomenėms, bet pačiam Jėzui. Manot, Jėzus nebūtų apsaugojęs jų nuo tokių gėdingų klaidų, kaip induligencijos, inkvizicija, protestantų ir katalikų karai?.. Žinoma, būtų! Bet lemiamu momentu reikėjo spjauti į klystančių žmonių nutarimus ir paklusti vienam Viešpačiui.
    Ir nemanykit, kad tai liečia tik istorinę praeitį. Kiekvieną dieną mes turime apsispręsti, kam tarnaujame - žmonėms ar Jėzui?
    Tarnaudami žmonėms ir jiems paklusdami, mes anksčiau ar vėliau nuklysim į nuodėmę. Darydami patį geriausią darbą dėl savo artimo, mes norom nenorom imame laukti jo atlygio ar bent padėkos. Darydami žmogui gera ne dėl paties žmogaus, o tarsi darydami Jėzui, mes nebelaukiam žmonių garbės ir jų padėkos, o mūsų kairė nebežino, kiek atseikėjo dešinė. Lygiai taip pat mes galim tarnauti ir grupei žmonių, kuri Teisingumo ministerijoje įregistruota kaip religinė bendruomenė. Tik nemanykim, kad ši kažkuo stebuklingesnė už kitas - lygiai taip pat, tarnaudami Jėzui, turėtume dirbti ir šeimai, ir bendradarbių ratui, ir kaimynų bendruomenei...
    Kuo sekmadieninių giedotojų bendruomenė geresnė arba blogesnė už šeimą, už patikimų draugų ratą, už du Jėzaus sekėjus, tarp kurių stovi pats Ganytojas?
    Pastebiu, kad religingieji žmonės sureikšmina save ir savo atliekamas apeigas, o savo ratui suteikia kaip ir tikėjimo monopolį. Šlovinti Viešpatį - malonu ir gera, bet negi tai viskas? Naudinga pažinti Žodį, bet negi mokomės tik dėl žinojimo? Ko moko mus Viešpats: gyvenimo ar jo imitacijos - ritualų?
    Neseniai bendravau su grupe žmonių, kurie gyvena tuo pačiu tikėjimu, paklūsta tam pačiam Viešpačiui, kaip ir aš. Buvo keista girdėti, kad ir jie patyrė labai panašius lemtingus gyvenimo įvykius, o po jų priėjų prie tų pačių išvadų. Niekada mes anksčiau nesimatėm ir vienas kito nepažinome, gyvenome skirtinguose miestuose ir dirbom skirtingus darbus, kiekvienas gyvenom savo gyvenimą, bet vieną dieną pradėjom kalbėti tarsi choru...
    Iš kur visa tai? Manot, mes lankėme vieną bendruomenę ir klausėme vieno pamokslininko?
    O, kaip būtų paprasta!..

    AtsakytiPanaikinti
  9. hmm, kazi ar yra bent viena bendruomeneje, kurioje butu idealus psichologinis komfortas, jei net pats zmogus pats sasvyje daznai nesijaucia komfortabiliai, ka jau sneketi, apie visa bendruomene?

    man apskritai bendruomenes kaip kazkokios uzdaros sistemos modelio egzistavimas yra absoliuciai nepriimtinas. Jau vien tai, kad pradedam kelti klausima apie bendruomene(kokia nors ten -itu,ar kazkokia kitokia) parodo nora atsiskirti nuo aplinkui esanciu zmoniu, kurie gali ir neieiti i ta vadinama bendruomene. O tas pavyzdys Jezaus man tai atrodo paprastas kaip du kart du- pirmiausia bukim zmones sutiktam savo kelyje.O kalbant apie bendruomene, manau yra uzsibreziamas per daug didelis tikslas, nes pirmiausia salia esanciam zmogui buti tokiu,kokiu buvo Jezus visiems, mazu maziausiai viso gyvenimo darbas.O kalbant apie bendruomeninius modelius, tai Jezus tokiu isviso neturi(mano supratimu)- stai kame esme ir yra,,,Jam nera tu, kurie yra patalpinti kazkokiame modelyje ar nera.Visi vienodai brangus ir mylimi. Tie modeliai egzistuoja tik musu protuose, deja, mes kartais nepajegūs jų nugalėti.Kuriame vis naujus, priimame kitų siūlomus ir taip nuolat jaučiamės vergais.Iki tokio lygio, kad ji tampa mums maloni ir labai priimtina. Visu šituo nenoriu pasakyti, kad bendruomenė yra blogas dalykas, blogas dažniausia būna mūsų mąstymas:)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Sutinku is dalies su indre, taip zmogumi buti reikia ne tik savo bendruomeneje. Kitas klausimas yra uzdarumas - tai ne uzdarumas, o atskyrimas. Biblija sako:"Iseikite is ju, as busiu jusu Dievas, o jus - mano tauta". Taigi atskyrimas yra ir jis yra butinas. Netikite - paziurekit i siu dienu visuomene Lietuvoj - visi yra krikscionys, visi atviri, o Dievo karalyste Lietuvoj net nekvepia;) Kodel?Jai jau visi tokie atviri ir ekumeniski?

    AtsakytiPanaikinti
  11. Labas,

    kaip matau per tas dvi savaites, kol manes nebuvo, temos nepakeitet:) Labai linksma. Ypac simono pasakymas prajuokino ("o teisiausias lieka simonas, nes parodo kitų klaidas. :-)) Beje, simonai, bandziau praeita sekmadieni atrasti tave KLaipedoj, bet uztaikiau kitur. Na, nezinojau tikslaus adreso...
    Anyway, kas idomiausia, ta sekmadieni girdejau mokyma butent apie bendruomenes:) ir kodel mums jos reikia. Gal turesiu laiko ir brukstelsiu keleta zodziu i neformalus.

    Perskaicius indres komentara, galiu tiesiai sviesiai pasakyti, kad idealios psichologinio komforto atzvilgiu bendruomenes cia zemeje nera ir galiu uztikrinti, kad niekada nebus. Del ko? Galbut del to, kad nera tobulu zmoniu... As esu netobuloje bendruomeneje ir pries koki gera pusmeti laaaabai norejau is ten iseiti, bet kai klausi Viespaties, ar Jis leidzia, ir Jis pasako "ne", nieko kito nelieka, kaip tik Jam paklusti. O jeigu lieki prie savo isivaizdavimo, kad TAU reikia iseiti, tai jau religijos ir sau patogaus dievo kurimas. Na, cia tik mano nuomone. Bet gal as veliau parasysiu... Iki.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Labiausiai Dievo karalyste nekvepia fariziejų bendruomenėse - tai išeikit iš jų į pasaulio pakeles, kur guli sužeisti ir nešvarūs samariečiai, išlįskite iš vidinių barikadų, atsiribokit nuo atsiribojimo...
    Kristaus mokymas - ištisas paradoksas. Tas, kuris linkęs mokyti, dažniausiai pats turi išmokti, o kuris pasijuto esąs pranašesnis, yra paskutinis. Vakar sustojau pavežti tokį žmogelį ir pašiurpau pamatęs jo veidą - lūpos sutinusios, o pamuštos akys pamėlusios.
    "Prasigėręs valkata", - pagalvojau smerkdamas, o jis nuleidęs galvą sėdėjo šalia. Jam buvo gėda prieš mane - juk aš tokiais švariais drabužiais ir sveiku veidu...
    "Vakar algą gavau, išgėriau alaus, išėjau iš aludės ir nieko daugiau neprisimenu", - staiga jis prisipažino.
    Kažkodėl nebuvau linkęs tikėti jo kalba, bet staiga susigriebiau - o kodėl juo netikiu? Kodėl negalėjo taip atsitikti? Kodėl turiu įsivaizduoti jį esdant blogesnį - ar ne todėl, kad galėčiau jausti iliuzinį savo pranašumą?
    Šiandien mąstau: vakar buvo sekmadienis. Tada, kai vežiau apdriskusį žmogų pamuštomis akimis, daugelyje sekmadieninių bendruomenių vyklo pamaldos. Gal Jėzaus nebuvo tarp maneęs ir to samariečio, nes Jėzus tuo metu privalėjo būti "oficialių" krikščionių bendruomenėje - ten, kur susirenka dori ir švarūs žmonės?
    Bet jeigu Jėzaus nebuvo tarp manęs ir to nelaimingojo, tai kas man apšvietė protą, iš kur aš supratau, koks esu kvailas, ribotas ir arogantiškas?

    AtsakytiPanaikinti
  13. Jo, Petrai, as esu fariziejus, kai kur laikausi to, kas parasyta ir nesiruosiu trauktis. Beje, nepamirsk, kad ir Jezus sabato metu sededavo sigagogoje ir skaitydavo rasta.
    jei nori dirbti socialini darba, prasau, nieks tam kliuciu nedaro ir nieks nepriestarauja, bet kam tai suplakti su kriksionybe ir bendruomenem? Bendruomenes neprivalo rupintis pasauliu, pasaulis susikure savo institutus ir jais vadovaujasi, jais tarnaujasi ir t.t. Kristus liepe:"Eikite ir padarykite mokiniais"... o ne valgydinkite ir t.t. Savaime aisku, kai kurios bendruomenes tokioje veikloje mato savo iprasminima. Tai normalu.kaip normalu, kad bendruomenes nieko nedaro ta linkme, nes mato kitoki apreiskima.Bendruomenes jei kam ir skolingos, tik savo gelbetojui.
    Keistas noras. O tavo socialinis gerumas tuo ir baigiasi, kad ta zmogeli pavezei ir palikai...
    Ar jam gyvenime tik to ir tereikia?
    Gerai, papasakojai jam apie Jezu ir paleidai pas savo draugelius toliau gyventi... Visai kitaip butu, jei parodytum zmoniu grupe, kuri pakeite savo gyvenimus ir gyvena kitaip. Jam butu atrama.
    Paulius sake:"Tie kurie nera musiskiai, tuos teis Dievas".
    Jonas(turbut dar vienas fariziejus;))parase:"Jie isejo is musu, bet niekada nebuvo musiskiai".
    Taigi fariziejai Paulius ir Jonas zinojo, kas yra musiskiai, ir kas ne. Beprasmiska net gincytis apie atskyrima. Yra krikscionys ir yra pasaulis - riba aiski kaip peilis, ir nera ko kalbet.

    Beje, labas Kristina ir labas Indre;)

    O tu Joakimai kur? uzvirei kose ir krumuose kikeni;)

    AtsakytiPanaikinti
  14. Jokios aš košės neužviriau. Košė jau vyrė. Aš tik išdėsčiau savo supratimą. Neturiu ką naujo pridurti, o kartotis ir ginčytis nematau prasmės ;)

    AtsakytiPanaikinti
  15. Tu teisus, Joakimai. Kartais ir aš pagalvoju: kokia prasmė fariziejams cituoti Jėzų, kokia prasmė jiems liudyti, šimtą sykių kartoti tą patį?
    Jie netikėjo, matydami Dievo darbus, tai kaip patikės, girdėdami tik žodžius?

    AtsakytiPanaikinti
  16. Biblija sako:"Iseikite is ju, as busiu jusu Dievas, o jus - mano tauta".

    ***

    biski manau, nereikia to suprasti tiesiogiai. Niekur tu zmogus is cia neiseisi:D kur esi ten ir stenkis ta karalyste skleisti, o ne ieskoti,kur tau Dievas imtu vadovauti. pagunda labai kyla kartais manyti, kad kazkur bus geriau, va ten, tai jau ir Dievas ves kitaip, ir as pasikeisiu.
    cia as tik pamasciau, kad visgi viskas priklauso nuo musu paciu požiūrio į situaciją. Ir atskyrimą kaip tokį, apie kurį kalba šita eilutė, man asmeniškai yra nuoroda, tik į tai, kad Dievas mus atskiria mūsų mąstyme, mūsų supratimą Jis keičia, o terpė, kurioje mes esame su tuo pasikeitusiu mąstymu, kartais yra tikras kryžius mums:D bet tai tame juk ir esmė, ane?:D

    AtsakytiPanaikinti
  17. linas rašė: jei nori dirbti socialini darba, prasau, nieks tam kliuciu nedaro ir nieks nepriestarauja, bet kam tai suplakti su kriksionybe ir bendruomenem? Bendruomenes neprivalo rupintis pasauliu, pasaulis susikure savo institutus ir jais vadovaujasi, jais tarnaujasi ir t.t. Kristus liepe:"Eikite ir padarykite mokiniais"... o ne valgydinkite ir t.t.

    va čia ir paaiškėjo, kur mūsų tikėjimas iš esmės skiriasi. man rodos, kad aš kitą jėzų tikiu, nei linas. ir šitie žodžiai - visa ko užtvirtinimas.

    AtsakytiPanaikinti
  18. As siek tiek pritrenkta tavo pasisakymo, Linai. Negaliu patiketi, kad tu tikrai taip mastai. Kristu stengiuosi visada statyti i pirma vieta savo gyvenime (prisipazinsiu, ne visada taip iseina...). Kristu ir jo mokyma; ne bendruomene ir ne darbus. Bet tikejimas be darbu... Jei as seku Kristumi, as negaliu neuzsiimti socialiniu darbu, nes butent tokiais momentais i galva ateina Kristaus zodziai "kai buvau alkanas, jus mane pavalgidinote, kai buvau istroskes, pagirdete.." (nezinau, ar tiksliai pacitavau, bet esme ta pati). Tuomet kazkoks velniukas pradeda kuzdeti: "Nori nusipirkti amzinaji gyvenima darbais?". Ne, nenoriu, bet padeti savo artimui yra mano, kaip Kristaus sekejos, pareiga. Ir man tai yra naturalu. Yra tarnyste artimui. Ir jei zmogus turi galimybe padeti, why not?! Man tai yra taip naturalu ir visai nesijauciu suplakanti i viena kruva dalykus, tokius kaip krikscionybe, bendruomene ir socialinis darbas. Zinoma, zmones turi ivairias dovanas, bet meile artimui yra isakymas kiekvienam is musu ir mes negalime nuo jo nusimuilinti. Mes esame tam pasaulyje (kaip bendruomees ir kaip pavieniai asmenys), kad liudytume Kristu butent pasauliui, ne tam, kad sedetume uzsidare, kad ir savo mielame pasaulelyje ar isitikinimuose. Taip Kristus sabo metu sededavo sinagogoj, bet jis taip pat ir gyde sabo metu, ar ne... Uz tai gavo pylos is farizieju, bet puikiai atsikirto. Geriems darbams nera taisykliu, bent jau as taip manau. Gydyti galima ir geru zodziu, pavezejimu ar tiesiog priemimu ir elementaria pagalba, kuri kita karta nieko nekainuoja, isskyrus musu pastangas. Galbut neisgelbesi visu megstanciu isgerti, bet vienam juk galima padeti... Ko tada vertas tas talentas, kuri uzkasi ir neleidi i apyvarta?
    Beje, kai mastau apie ta istorija su samarieciu, suprantu, kad buciau, ko gero ta, kuri praeitu, ir nuo sios minties darosi liudna...

    AtsakytiPanaikinti
  19. skaičiau kristinos komentarą ir prisiminiau... praėjusį ketvirtadienį su anglų kalbos instituto studentais kaip tik ir diskutavom apie gerojo samariečio palyginimą. galvojau: "hm, gera pamoka. reikia pagelbėti bėdoje..."

    po tos studijos, vakare, ėjau į parduotuvę nusipirkti poros butelių alaus. išeinu iš parduotuvės su pirkiniu maišelyje, o prie parduotuvės stovi toks purvinas veikėjas ir sako: "a girdi, padėk - trūksta biškį".

    aišku, kad nedaviau... toks kaltinimas parėjo kažkur viduj: "aha, krikščionis vadinasi - tik ką kalbėjo apie pagalbą..." bet iš kitos pusės pagalvojau: "ar aš jam padėsiu duodamas pinigų alui?" nu, betgi, ir pats nusipirkau...

    AtsakytiPanaikinti
  20. Vat vat... Labai pazistama situacija. Bet jei atvirai, as isgerusiam niekada neduodu ir dar esu karta papriekaistavusi (tiesa, alaus sau neperku i namus:)). Nesididziuoju tuo, nes tas priekaistas grizo pas mane ir papriekaistavo man paciai... Prikisti visada yra ka ("Neteisk ir nebusi teisiamas"). Kas tokiose situacijose nuostabiausia, tai, kad esi pastatomas pries save pati. Tuome gali arba mokytis, arba ignoruoti savo paties neteisuma ir teisintis, koks tu teisus. Man asmeniskai mokytis labiau patinka, nors ne visada malonu:/

    AtsakytiPanaikinti
  21. ;) Jo, aisku, norite dirbti ir padeti? Prasau. Tik nemaisykite, visa, ka daro bendruomenes, daro laisva valia, o ne is pareigos, todel joms priekaistu zerti niekas ir neturi teises.Juo labaiu tie, kurie is esmes nusistate pries bendruomenes, tai atsakymas tiems, Kristina.
    O del Simono, tai tikrai taip, musu Jezus skirtingas - maniskis alaus negeria;) (Petro atrodo irgi;) Beje, Petrai, ar zinai, kad ir Jezus buvo is farizieju:)? Todel nekeik manes ir mano biciuliu;)
    O Indrei del atskytimo pasakysiu tiek - Biblja sako"Mano istatyma rastininko plunksna padare beverti". Kada? Tada, kai zmones eme sakyti:"Na, kam suprasti tiesiogiai". Biblijoje daug kas tiesiogiai ir skaityti reikia taip, kaip parasyta(aisku, yra simbolines vietos, yra alegorijos) o visur kitur tereikai skaityti ir viskas;)
    kad ir kaip manim besipiktintumet, pasakysiu tik tiek - nuklydom nuo esmes - Kristaus kunas(surinkimas, bendruomene) - ne vien geri darbai, pavezejimai masina ar keli centai benamiui. Tai zymiai daugiau ir sudetingiau.
    Tai kas pasakys, kas tai yra kriksioniu bendruomene, kaip suprasti, kad tai yra tiesa?

    PS Einu ir as padarysiu koki gera darba (arba nepadarysiu) ir rytoj pasigirsiu vie
    ms viesai;)

    AtsakytiPanaikinti
  22. Manau, net neverta aiškinti ką gėrė Jėzus. Linas vis tiek įrodys kad Jis buvo abstinentas ir gėrė cococolą.
    O ką Petras atsakys, tai tikiuosi tuoj pamatysim.

    AtsakytiPanaikinti
  23. Linai:) tavo teise manyti, mano teise klysti. Bet isitikinau jau ne viena karta, kad pazodinis supratimas ne visada buna toks jau teisingas. Pasakoje irgi sakoma daug ismintingu dalyku, bet tai dar nereiskia, kad taip tiesiogiai meška ir tempe tą patį vezima su gulbe:D
    aisku, kad zmogus stengiasi vengti zmoniu, kurie ismusa is jo nusistatyto kelio, bet manau, pakankamai stiprus savo kelyje zmogus nesiduos ismusamas kitaip nusistaciusių pakeleivių, ane?:D
    "Mano istatyma rastininko plunksna padare beverti". Per daug istraukus i rastus yra galimybe juos imti traktuoti kaip ta tikraji gyvenima,,,,,deja realiai ne viskas buna kaip raste:D

    AtsakytiPanaikinti
  24. Zinoma, laisva valia. Juk Viespats megsta linksma daveja:) Tiesiog is tavo pasisakymo man susidare ispudis, kad tu apskritai atskiri situos du dalykus:/
    Is kitos puses, mums visiems gresia atsakomybes vengimas... Tikiu, kad kiekvienam is musu Viespats yra pavedes tam tikrus darbus ir kartais (bent jau mano atveju) as is tikruju vengiu juos daryti, nes manau, kad nesugebesiu ir pan. Cia jau reikia kalbeti apie isipareigojima Viepaciui ir to negalima maisyti su prievartavimu. Atskirti tam reikia is tikruju nemazai pastangu ir ... isminties, isiklausymo i tai, ko is taves nori Viespats. O Jis nori, kad tu isleistum ta talenta (savo tikejima, dovanas ir kt.) i apyvarta. Ir niekas nesako, kad Kristaus kunas - vien tik darbai (nesuprantu is kur istraukei sita minti), bet tikejimas be darbu, bent jau mano akimis ziurint, yra tas pats, kas uzkastas talentas. Ir tie darbai ne tik pavezejimas, ar pasirupinimas savo artimu samariecio atveju, bet taip pat ir teisingas Gerosios Naujienos skelbimas. Juk is Biblijos zinome, kad yra ivairiu dovanu. Tai kodel cia diskutuojant man susidaro ispudis, kad norima kai kuriuos zmones padaryti pagal savo paveiksla?
    Ir labai keista, kai kalbat apie skirtinga Jezu. Jis yra tas pats, chebryte, o jau koki jo paveiksla susikuriam savo galveleje, tai jau yra kiekvieno musu problema... As zinau tik tiek, kad savo laiku zemeje, Kristus gere vyna. O jau ka as geriu ir kiek, tai jau yra mano sazines ir sugedimo laipsnio reikalas. Kas be nuodemes, tegul meta akmeni i mane. Tai vot.

    AtsakytiPanaikinti
  25. Buvau vienai dienelei išlėkęs į kaimą, grįžęs žiūriu - oho, kiek komentarų!
    Bet iš esmės jie visi viena pagrindine tema: kas gelbsti žmogų - religija ar tikėjimas, religingų žmonių organizacija ar Jėzus?
    Religingieji drąsūs, nes turi savo stebuklingą organizaciją, kuri gali išgelbėti. Jų ir Dievas kitoks - jis neužsiima socialiniu darbu ir nemaitina žmonių nei padauginta duona, nei žuvimi, jis perdarytas į fariziejų ir seniai turi teisėtai registruotos religinės bendruomenės nario bilietą...
    Prieš kurį laiką vienas vegetaras norėjo mane įtikinti, kad ir Jėzus nevalgė mėsos nei žuvies. Maniau - juokauja, paskui žiūriu - rimtai žmogus įtikėjo savo fantazija.
    Suprantama, religingi žmonės labai reikalingi. Ir kuo religingesnis, kuo aršesnis šalia fariziejus, tuo lengviau suprasti, kur veda religijos kelias.

    AtsakytiPanaikinti
  26. kažkokios švytuoklinės čia diskusijos. atrodytų, kad be bendruomenės nėra jėzaus arba kad jėzus tai jau tikrai be bendruomenės, nes ten - vieni fariziejai.

    nepritariu nei vienai iš šitų karikatūrų. apie bendruomenės naudą tikrai kalba raštas, bet ir bendruomenė, saugumas ir savęs laikymas teisiu ar <savatikslis bendruomenės egzistavimas nieku gyvu, negali pakeisti tikėjimo (ir tikro sekimo) jėzumi.

    man šita diskusija jau pradeda atsibosti, nes šaudoma šalia taikinio - tik kiekvienas į savo pusę. kodėl reikia "arba, arba". man labiau patiktų "ir, ir".

    AtsakytiPanaikinti
  27. truputį ne ten nuoroda nuvedė, kur kalbėjau apie "savatikslį bendruomenės egzistavimą". reikėjo, kad nuvestų čia.

    AtsakytiPanaikinti
  28. Pritariu Simonui. Tik, chebryte, mano bendruomenė esate jūs (ir ne tik jūs). Ar visgi taip negerai? Reikia nario bilieto?

    AtsakytiPanaikinti
  29. Simonai, vieną karikatūrą aiškiai matau ir gerai suprantu - be Teisingumo ministerijoje įregistruotos bendruomenės nėra Jėzaus.
    O kur tu matei antrąją karikatūrą, na, kad Jėzaus nėra jokioje bendruomenėje? Kas šioje diskusijoje teigė, kad į bendruomenes renkasi tik fariziejai?
    Problema yra tai, kad religingi žmonės bendruomene laiko tik Teisingumo ministerijoje įregistruotąsias, o krikščionimis -tik turinčiuosius nustatyto pavyzdžio nario bilietus.
    Man sunku ir įsivaizduoti, kokioje baisioje situacijoje ir vienatvėje atsiduria religingieji - per savaitę jie tik pusantros - dvi valandas pabūna bendruomenėje, kur susitinka su Jėzusmi, o visą likusį laiką per septynias dienas praleidžia tarsi dykumoje, su niekuo tarsi nebendraudami...
    Tie, kurie tiki į Jėzų, o ne į nario bilietą, nuolatos gyvena kokioje nors bvendruomenėje - šeimoje, darbuovietėje, internetininkų ar kitame klube... Negana to, jie sekmadieniais dar gali nueiti ir į gieduotojų bendruomenę, pasiklausyti pamokslo. Jeigu turi drąsos, jie visur gali liudyti Jėzų ir visur gali su Juo susitikti, nes kur du arba trys susirinkę Jo vardu, ten ir Jis tarp jų.
    Taigi Jėzaus mokiniai NENEIGIA jokių bendruomenių, jie TEIGIA tai, ką teigė ir jų Mokytojas: Jėzaus mokymas yra skirtas gyvenimui, o ne ceremonijoms, nes ir pats Jėzus yra Gyvenimas.
    Aš taip suprantu takoskyrą tarp religijos ir tikėjimo: religija - valandėlė tikėjimo pamaldų metų, o sekimas Jėzumi - tikėjimas visą gyvenimą, nuolatinis buvimas su Juo be jokios pertraukėlės visuose bendruomenėse, kuriose atsiduri.
    Aš labai norėčiau tapti Jėzaus sekėju ir nė už ką nesutiksiu apsiriboti net ir pačia geriausia viena kuria nors bendruomene, tarkim, šeima ar kuria kita.

    AtsakytiPanaikinti
  30. suprantu tave, petrai. niekas ir neliepia apsiriboti. na, aš gal kada parašysiu normalų straipsniuką apie Bažnyčios, vietos bendruomenės ir Jėzaus mokinių/pasekėjų sąsajas ir skirtumus, nes manau, kad jie yra gana svarbūs.

    AtsakytiPanaikinti
  31. Atejau pasigirti, kad padariau du gerus darbus vakar - vel nemusiau zmonos ir vaiku. Oje pamirsau - vakar vieno gero darbo dar nepadariau - vienam irgi nedaviau centu. Paskui isgyvenau;)...
    Taigi, kaip fariziejus (kaip sakiau, Jezus irgi buvo farizieju tarpo), sakau - jei esam krikscionys, vienintelis matas -Biblija. Kitokiu as nepripazistu, kalbant apie tikejima. Apie bendruomenes kalba visi NT laiskai, ypac Korintieciams. Taigi, norint nustatyti, kokia turi but bendruomene, ten ir reikia ziureti. Tai yra standartas, kuri Dievas mums paliko. Kitas klausimas, ar mes tai pripazinsim, ar ieskosim vikruntasu. Jezus, kaip fariziejus;) paske:"Dangus ir zeme praeis, o is istatymo neiskris ne viena raide".
    Dangus praeis, mes mirsim, tai gal nesistenkim pakeisti Istatymo bergzdiai? Tai tiesiog kvaila.
    Ypac tokiu esminiu klausimu kaip surinkimas.
    Indre teisingai pasake, kad ne viskas yra kaip parasyta, bet taip turi but ir anksciau ar veliau bus. Ne kiek tuo neabejoju. Viskas, kas parasyta Raste, yra tiesa - tai mano fundamentalistinis poziuris. O apie bendruomenes Jezus sako Apreiskimo knygoj - ten yra minimos 7 konkrecios(ne mistines) bendruomenes su ju problemom, bedom ir Jezus ne vienai nepaskelbia nuosprendzio. Visom yra suteikiamas sansas - o mes kai kurias esam nurase ir pasmerke, tiesa? Del bilieto as manau, kad ir jis privalomas, tik ne popierinis, o parasytas kitur.

    AtsakytiPanaikinti
  32. Man kazkaip šviečiasi čia jus paskaičius, kad nario bilieto visgi reikia:D tik jis toks manau- atviros širdies pavidalo:). Kas ypatingai sunkiai įgyjama...Būti tarp žmonių yra sunku, bent jau man...ir būti tokia, kokia trokštu būti-ypatingai sunkus darbas.... Lengviausia į viską numoti ranka, bet jeigu pradedi kažką su žmonėmis, nepabėgus nuo jų ir juos priimti, čia jau reikia būti didvyriu. Ir džiaugiuosi už Liną, kad jis nemušė savo žmonos ir vaikų, ypač tokiu atveju, jeigu tai darė anksčiau. Nes jeigu ir šiaip to nedarai, tai anoks, čia geras darbas;))))

    žinau, kaip sunku nugalėti savo bjaurius įpročius, man tai netgi kartais atrodo neįmanoma,, kolkas pažangos savyje nejaučiu:D

    AtsakytiPanaikinti
  33. Jeigu Linas nesumušė žmonis ir vaikų, tai ir aš kartu su juo džiaugiuosi tokiu įvykiu jo gyvenime.
    Ka tik rašiau apie riligijos ribotumą, o kai parašiau, prisiminiau keistą atsitikimą prieš kelias savaites.
    Vienas religingas žmogus, su kuriuo gana draugiškai ir atvirai bendravome, netikėtai paklausė:
    - Kokioj bendruomenėsj tu įtikėjai?
    Jo klausimas mane taip nustebino, kad neįstengiau suprasti. Paprašiau, kad paklaustų suprantamiau.
    - Na, tu sakei, kad visą gyvenimą buvai kaip ir bedievis ir neturėjai jokių reikalų su Jėzumi. Tai ir klausiu - kokioje bendruomenėje tapai krikščioniu?
    - A, bendruomenėje! - staiga supratau, kur jis pasuko. - Aš įtikėjau ateistų, alkoholikų, valkatų, cinikų, stabmeldžių - toje bendruomenėje, kurioje gyvenau.
    - Ak taip... - nustebęs atsakė mano pažįstamas, po to kažkaip keistai sukrizeno. Ko gero, jis pagalvojo, kad mestelėjau kažkokį subtilų sąmojų, ir jam laikas apsimesti kažką supratus.
    Manau supratęs religingąjį draugą - jam atrodo, kad gelbsti religinė bendruomenė, o už jos ribų Jėzaus nėra.
    Dabar mąstau: o ar gali religingas žmogus suprasti niekieno, jokiomis licenzijomis, bilietais ir tvoromis neapribotą Šventosios Dvasios veikimą?
    Jeigu gali, tai kodėl mato šitaip ribotai?

    AtsakytiPanaikinti
  34. kažkaip galvoju. iš tiesų, meilė gimsta tarp žmonių (geriausiu atveju) dar prieš jiems susituokiant. bet jei jie susimetę gyvena, tai meilė išlikti gali, bet kuriam vyrui dabar įsipareigojusi ta moteris? gal ir įsipareigojusi, bet ar jis tai žino? o kaip jis tai žino? ar žino, kad iki juos mirtis išskirs? ar tai buvo išsakyta?

    neformalumas yra gerai, kai jis reaguoja į vien formą be turinio, bet labai blogai, jei jis pereina į anarchiją - aš niekam neįsipareigojęs.

    norėtųsi paatvirauti, bet nuo tos kritikos jau atšoksta ūpas. žodžiu, kai kai kurie dalykai lieka neįvardinti (atseit, savaime suprantama), dažnai išeina, kad juos (įsipareigojimo lygį) suprantame skirtingai.

    ir visgi, samarietis nebuvo įsipareigojęs tam sumuštam žydui, bet jam padėjo. aš manau, kad ir bendruomenė negali savyje užsidaryti, bet, suvokdama savo įsipareigojimo ribas, besąlygiškai tarnauti kitiems.

    tai va toks mano misijinis supratimas.

    AtsakytiPanaikinti
  35. Įsipareigojimas - rimtas dalykas. Aš jį suprantu taip: jeigu esu įsipareigojęs Jėzui, tai privalau padėti bėdon atsidūrusiam bendradarbiui, nes tokiu būdu padedu savo Gelbėtojui. Jeigu pakelėje stovi žmogus, tai turiu sustoti ir jį pavežti, nes esu įsipareigojęs Jėzų ir kaip pakeleivį priglausti, ir kaip ligonį aplankyti... Jeigu šalimais sekmadieninė bendruomenė daro kažkokį gerą darbą (kad ir Jėzų šlovina), tai ir aš jaučiuosi esąs įsipareigojęs prisidėti.
    Suprantu, kad galima įsipareigoti ne Jėzui, bet kažkokiam konkrečiam žmogui. Tarkim, įsipareigoju kaimynui kasdien parnešti laikraštį, o jis jaučia pareigą už tai man padėkoti. Nemanau, kad tokie įsipareigojimai yra blogi, jeigu jie nepereina į prisirišimą ir netampa pančiais. Bet vieną dieną galiu parnešęs laikraštį atiduoti kaimynei, ir anas kaimynas pajus pavydą, apmaudą, o gal ir neapykantą.
    Įsipareigodamas Jėzui, išlieki neprisirišęs, įsipareigodamas žmogui, apriboji savo laisvę daryti gerus darbus. Ar ne todėl Jėzus perspėjo: kas nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos... (etc), tas negali būti mano mokinys?
    Apie Bažnyčią (Jėzaus kūną) esu skaitęs Naujajame Testamente, o štai pasvarstymų apie šiuolaikines vietines krikščionių bendruomenes norėčiau paskaityti. Mat kartais man kyla įtarimas, kad šiuolaikinių sekmadieninių bendruomenių nariai savo susibūrimus tebelaiko autentiškais Jėzaus ir Jo apaštalų laikų bendruomenėms.
    Nežiūrint į tai, kad anos bendruomenės būdavo skirtos gyvenimui, kad pirmieji krikščionys bendruomenei atiduodavo viską iki paskutinio skatiko ir GYVENDAVO bendrai, o dabartinės bendruomenės pasitenkina trumpais sekmadieniniais susitikimais, dešimtine ir bendromis APEIGOMIS, nežiūrint į tai, kartais įžvelgiu sekmadieninių bendruomenių pretenzijas į bendrystės monopolį.
    Neapsirikite, broliai!
    Neužsimerkite ir matykite, kad mūsų laikas yra suskaldytas kaip sudaužytas puodas - didžiąją jo dalį paprastai atiduodame darbovietei, po to - šeimai, draugams, kaimynams, o sekmadieninei bendruomenei per savaitę lieka valandėlė arba pusantros (jeigu nesu lyderis arba šiaip aktyvistas). Panašiai yra ir su kitomis gyvenimo dalimis - daugiausia jėgų atiduodame darbui, daugiausia lėšų ir dėmesio - šeimai, draugams...
    Kaip sulipdyti suskaldytą puodą, kaip surinkti išsibarsčiusį laiką, kaip iš mažyčių įvairiaspalvių stiklo šukių suklijuoti darnią mozaiką - Gyvenimą?
    Jeigu šukė neigs šukę, o sekmadienio laikas pasikels prieš visas kitas dienas, ir toliau turėsime religijų karą, kuris vyksta tūkstančius metų.
    Bet aš tikiu, kad Jėzus gali suplipdyti ir labiausiai sudaužytą, malte sumaltą puodą, Jis gali surinkti visas išsibarsčiusias mūsų sekundes ir suklijuoti tikėjimu į vieną Gyvenimą. Ne ritualais, nes jie daliniai, bet tikėjimu, nes jis visuotinis.
    Nežinau, gal mes ir toliau gyvensim kiekvienas savo šeimoje, dirbsim savo darbuovietėje, mokysimės savo mokykloje, bet jeigu mums visiems visą laiką vadovaus tas pats vienas Ganytojas, mes labai gerai vienas su kitu derėsim ir būsime VIENA.
    Ir nemanykit, kad tai utopija. Dievo karalystė nėra kažkas kitame laike ar kitoje vietoje, tai sielos būsena čia ir dabar. Galiu jums paliudyti, kad ją ne taip retai patiriu, tokį, žinote, absoliutų konfortą, apie kurį čia skaičiau, kad žemėje "garantuotai nebus". Tai Dievo siųstoji ramybė, kurią gali patirti su savo bendratikiais, toks absoliutus saugumas ir pilnatvė, kad dingsta noras žvilgčioti į rytojų arba dairytis atgal, tarsi kažką būtum praradęs.
    Nors tokią būseną gali patirti su savo sielos broliais, ramybė vis dėlto - ne iš jų, bet iš Jėzaus, kuris visada ten, kur bent du arba trys susirinkę Jo vardu.
    Taip mums visiems (ne tik formaliesiems!) pažadėjo Jis Pats.

    AtsakytiPanaikinti
  36. na, kad įsipareigodamas žmonėms apriboji save daryti gera... nežinau, ar galiu sutikti. manau, kad dviese gera daryti gali dar geriau. o beje, gali ir kitas pamatyti, ką reiškia "daryti gera". t.y. bendruomenė gali būti igalinanti. tokia ir turėtų būti, o ne varžanti.

    bijau, kad ir kitos priežastys diktuoja baimę įsipareigojimui. aš nesakau, kad petrui - visai visuomenei. o gyvenimą sieti su kitais žmonėmis, kitais Mokytojo mokiniais, manau, yra krikščionio genetinis kodas. gal klįstu, bet matau tai. pagaliau, juk esam socialios būtybės. ir teisingai sakai - Jėzaus mokiniai gyvenimą siejo ne vien ritualams. jie gyveno kartu. tai - dar didesnis įsipareigojimas. ir, iš dalies, apsiribojimas. bet ne būtinai tai turi būti blogai.

    monei tep regės.

    AtsakytiPanaikinti
  37. o manot, kad kas nors iš mūsų sugeba daryti gerą?:)

    AtsakytiPanaikinti
  38. Taip, Simonai, įsipareigojimas žmonėms apriboja galimybes daryti gera. Įsivaizduok, kad mes gyvename viduramžiais ir aš įsipareigoju tarnauti vienai "visuotinei" bažnyčiai, kuri įsteigia inkviziciją, nuteisia Simoną už ereziją gyvą iškepti ant laužo, o mūsų vietinės bendruomenės nariai nusprendžia eiti į egzekucijų aikštę ir kiekvienas atnešti po pliauską Simono laužui. Kadangi esu įsipareigojęs tarnauti savo bendruomenei, privalesiu eiti ir aš, nešti savo pliauską tavo lauzui...
    Kaip manai, ar tai apribotų mano laisvę daryti gera?
    O dabar sakykime, kad aš ryžtuosi tarnauti ne žmonėms, bet Jėzui. Ar, paklusdami Jėzui, žmonės būtų kūrę inkvizicijos laužus, ar būtų ėję į šventuosius karus plėšti ir žudyti pagonių, ar šiandien jie tęstų brolžudiškus protestantų ir katalikų karus?
    Arba gal neigsit, kad religinės bendruomenės yra pridariusios ne šiaip klaidelių, bet tikrų nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui? Juk pats Romos popiežius Karolis Voitila nebeneigė ir net atsiprašė už tai. Nenoromis, bet atsiprašė...
    Musų problema - rasti išeitį ir nebekartoti tų pačių klaidų. Kaip tai padaryti? Ieškoti geresnių, teisingesnių bendruomenių ir ryžtis tarnauti joms? O gal nebeieškoti išeities žmonėse ir jų religijose, bet ryžtis tarnauti Jėzui?
    Istorija moko: žmonės ir jų religijos neapsaugo nuo klaidų. Nuo klaidų gali apsaugoti ir apsaugo tik Jėzus.
    Pasiryžimas rinktis savo viešpačiu Viešpatį, o ne žmones, nėra baimė arba vengimas atsakomybės. Jeigu taip būtų, Jėzų, pakilusį prieš religiją ir žuvusį nuo jos lyderių, turėtume laikyti pačiu bailiausiu ir neatsakingiausiu žmogumi.
    Ir nereikia bijoti, kad atsisakę tarnauti žmonėms, žmonės nebedarys gerų darbų, nebesimels, nebebendraus tarpusavyje, nebespausdins ir nebestudijuos Biblijos, nebeturės sekmadieninių bendruomenių, nebetarnaus... Tarnaus, ir dar kaip tarnaus!
    Jeigu prieš kokį 10 metų būčiau pasisakęs prieš laikraščių prenumeratą, mane kolegos žurnalistai būtų palaikę bepročiu. Bet tada tokia "beprotiška" ir anarchistiška idėja man nebūtų galėjusi ateiti į galvą. O šiandien matome, kad Europoje yra daugybė laikraščių, kurie ne tik neturi prenumeratos, bet ir tiražo pajamų - jie dalijami veltui gatvėse bei metro stotyse, turi milijoninius tiražus ir riečia į ožio ragą tradicinius.
    Kada prisirišame prie vienos kurios nors egzistavimo formos, šiuo atveju - religijos, mums būna sunku patikėti, kad įmanoma ir visai kitokia gyvensena. Būtent - gyvensena, nes Kristus mokė ne apeigų, bet gyvenimo.

    AtsakytiPanaikinti
  39. nežinau ar sąmoningai, bet man regis, kad tu, petrai, pieši tik vieną pusę... kad ir paimkim tokį variantą. reikia chebrantui padėti - oro filtras visiškai užsikišo, bet tas žmogelis savo automobiliu išvežioja sumuštinius senukams. du chebrantai susimeta po 40 litukų, ir yra naujas filtras. o juk oro filtrą reikia keisti periodiškai? o jei neliks taupančių tam filtrui, senukai liks nevalgę.

    tai čia apribojimas, ar įgalinimas daryti gera?

    aš suprantu, kad bendruomenės gali iškrypti ir iškrypsta, bet nejaugi tai visiškai nunulina jų potencialą? reikalas toks: jos gali būti naudingos. va ir "būrų" stovyklos nebūtų buvę be bendruomenių, ir tau nebūtų buvę faina pasibūti su bratkom... būtum pabuvęs kitaip - greičiausiai... na ir kas?

    AtsakytiPanaikinti
  40. Na, man atrodo čia jau biški ir nesusikalbėjimas. Kiek jau suprantu iš paskutinių Petro pasisakymų jis neneigia bendruomenių, bet anot jo ir priklausantis bendruomenei žmogus turėtų tarnauti visu pirma Jėzui. Vat, jei laisvieji tarnautų tik savo bendruomenei, tai jie nebūtų pasikvietę manęs ir Petro pabūti kartu. O kadangi jie tarnauja Jėzui, tai jie neturėjo problemų pasikviesti ir mus. Argi ne taip?

    AtsakytiPanaikinti
  41. Indre taikliai paklause - kas is musu sugeba daryti gera?
    Manau, taip ir yra - klausimas is esmes...

    Pritariu Simonui, - nors ir piktinaisi, bet parasei ta pati - bendruomenes laisvos veikti.
    Anarchijos buti negali.
    Jei Petras nudege karta su bendruomene, tai nereikia kaip tam vokieciui pusti einant per kopustu lauka;) Nera pavieniu Kristaus mokiniu ir nereikia su tom apeigom uzsiciklint. Galu gale abejoju, ar zmogus, nesugebantis valanda per savaite pabuti su kitais krikscionimis, nelauzantis su jais duonos, isvis gali daryti karzka del Kristaus - tai tiesiog savimyla, kuriam Dievas tik tarnas, pateisinti savo mastymui.
    Pradeti reikia nuo mazu dalyku - nuo to, kad prisiimi isipareigojimus, kad ir triju zmoniu bendruomenei, kad ju nepaliksi, uodega iskeles, vos iskils pirmas sunkumas.
    O jei zmogus nesugeba padaryti sitos elementarscinos, tai ka jis isvis gali padaryti - paaukoti visa gyvenima? Nu tikrai neitikinamai ir juokingai skamba.

    AtsakytiPanaikinti
  42. va taip ir vyksta nesusišnekėjimas...

    bendruomenės gali būti naudingos, bet nebūtinai tokios yra. ypač jei jų nariai neturi jokios pagarbos ar meilės. aš jau tada geriau rinkčiausi būti vienas, nei sieti gyvenimą su tokiais krikščionimis. gal ir aš pradedu skambėti kaip tas fariziejus iš palyginimo, nu bet tikrai - ne visi krikščionys, kurie save taip vadina.

    AtsakytiPanaikinti
  43. Tikrai, Simonai, nuskambejo kiek fariziejiskai:) Bet galbut tokioje bendruomeneje tavo vaidmuo ir yra parodyti pagarba ir meile?.. As daznai jauciuosi esanti tokioje bendruomeneje, bet ar tai man gali buti pretekstas dingti is jos? As gavau gana aisku atsakyma - NE. Na, gal "dar ne laikas". Musu tikslas yra ne buti teisiems is saves, bet liudyti Kristu tiems, kurie Jo nepazista. Zinoma, pries tai turime patys nemazai pasimokyti, kad liudijimas butu teisingas. Na, cia jau leidimas Sventaja Dvasiai dirbti savo darba:)

    AtsakytiPanaikinti
  44. Joakimas labai gerai mane suprato, religijos šalininkai nesuprato visai ir iškreipė mano žodžius iki absurdo.
    Ponai, kada aš neigiau bendruomenę?
    Tiek to, man atsibodo įrodinėti, kad esu labai linkęs bendrauti, kad Kristaus sekėjus nuolatos raginu vienytis, kad gerbiu visokiausias kokios tik gali būti Jėzaus bendruomenes, kad nuolatos liudiju bendravimą Kristuje.
    Kas norit, tarnaukit klystantiems žmonėms, o aš tarnausiu neklystančiam Jėzui.
    Prarandu viltį, kad religingi žmonės gali peržengti savo ratelio ribas. Peržengs ribas - nebebus religingi.
    Atleiskite, ponai, pavargau kartoti, kad nesu kupranugaris.

    AtsakytiPanaikinti
  45. nežinau, ar aš esu "religijos" šalininkas, bet linkęs tikėti petru :). eilinį kartą tapom nesusišnekėjimo, nesupratimo liudininkais bei pastebėjom rašyto žodžio ar bent jau savo (autorių) išraiškos ribas. norėdami pabrėžti vieną pusę, pamiršdavom antrą. o kiti, norėdami pabrėžti kitą, imdavom neigti aną. taip ir išeina vat... žodžiu, ne viskas taip baisu, kaip gali atrodyti :).

    AtsakytiPanaikinti
  46. arba viskas daug blogiau nei atrodo,:D bet cia jau poziurio reikalas:Dhe he he

    AtsakytiPanaikinti
  47. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti