pirmadienis, lapkričio 13, 2006

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą

Priešpaskutinis įrašas apie liturginius dalykus (formas) susilaukė tiek daug komentarų, kad norėčiau pasiūlyti į tai pažiūrėti kiek iš kitos pusės. Štai – mano seniau verstas straipsnis.

Autorius: N. T. Wright, Durhamo vyskupas
Pirmą kartą išspausdinta Studia Liturgica 2002, 32, 176-95.

Taip pat galima pasiklausyti šios paskaitos angliškai (RealAudio), skaitytos Calvin College 2002 metais.


N. T. WrightI. Įvadas

„Biblinis šlovinimas“ – gana plati tema, kurios nesu kvalifikuotas aprėpti. Nesu nei liturgijos specialistas, nei jos tyrinėtojas. Aš – tiesiog Naujojo Testamento tyrėjas, dirbu bendruomenėje, kurios kasdieninis gyvenimas sukasi apie viešą ir bendrą šlovinimą. Tai vyksta du ar tris kartus per dieną bei tris ar keturias valandas sekmadieniais. Viso šio reikalo metu karts nuo karto mąstau: ką mes čia veikiame, kaip galėtume tai daryti geriau ir t.t. Taip pat lankau įvairias bažnyčias, kuriose šlovinimas vyksta gana skirtingai. Ten taip pat sau užduodu panašius klausimus. Tai man suteikia tiek pat teisės analizuoti įvairius techninius liturgijos aspektus, kiek ir valgyti tris kart per dieną bei komentuoti apie virėjo darbą. Prie šio reikalo prieinu daugiau iš dalyvio, nei iš teoriko pozicijų.

Nebandysiu apsiginti nuo kaltinimo, kad anglikoniškąjį požiūrį bandau įskaityti į Bibliją, nors daugeliu atvejų ir esu kritiškas savajai tradicijai. Anglikonai didžiuojasi balansu, bet vienos paskaitos apie šlovinimą metu, kaip ir bet kur teologijoje, sunku visais aspektais jį išlaikyti. Kai kuriais atvejais, tai, apie ką kalbėsiu, turės būti papildyta fraze „iš kitos pusės“, bet tam nėra vietos. Viliuosi, kad tai, kas išsakyta, bus skaitoma iš hermeneutikai tolerantiškų pasitikėjimo, o ne iš įtarinėjimo pozicijų.

Vienas iš dalykų, kuo galiu pasiteisinti, kad rašau apie šlovinimą, yra tai, kad daugelį metų tarnavau koledžo kapelionu. Šios tarnystės metu sutikau du studentus. Abu jie kartu ir išgalvoti, ir labai tikroviški. Jonas užaugo laisvoje evangeliškoje bažnyčioje, kur, bent jau kiek atsimena, visuomet skaitė Bibliją ir giedojo šiuolaikines giesmes. Evangelija jau seniai jo nebestebino, o šlovinimas tapo rutina. Ir štai jis užsuko į bažnyčią, kurioje buvo praktikuojama tokia liturgija, kurios metu atsiskleidė drama. Ten jį be galo sužavėjo galingas sakramentinis pasaulis. Onutė užaugo tradicinėje bažnyčioje, kur nuolat buvo galima gėrėtis nuostabia, bet gal kiek per daug nupoliruota liturgija. Viskas turėjo vykti būtent taip, kaip nurodyta. Gyvenimas nei galėjo ten gimti, nei įsiskverbti iš pašalės. Ir vieną dieną ji atrado žmones, kurie galėjo spontaniškai melstis, nieko neperspėję pradėti giedoti bei dalintis vienas kito dvasine kelione. Staiga ji atrado nuostabų, jai dar nepažįstamą, pasaulį.

Man teko patarnauti tiek šiems Jonams su Onomis, tiek kitiems, šiems padedant. Kartu mums teko bandyti suprasti, kad tai, kas vienam yra gyvenimo džiaugsmą suteikiantis reikalas, kitam tėra tik sena tradicija. Aš ir pats daugelį metų tiek džiaugiausi, tiek nervinausi ir formaliu, ir neformaliu šlovinimu, ir esu matęs, kuomet jis tapdavo sausas ir beprasmiškas. Panašu, kad taip buvo ne man vienam.

Taigi, grįžkime prie užduoties. Iš begalybės kelių, kuriais galima būtų kulniuoti rašant šią paskaitą, pasirinksiu tris kryptis, kurios remiasi Naujojo Testamento eilutėmis. Viena teapsiribos vos keletu eilučių. Kitai temai skirta visa knyga. Na, o trečiai tektų keletas knygų. Iš visų jų pabandysiu išrinkti tai, kas man atrodo esmė.

Antra, aš taip pat pabrėšiu tris principus, kuriems reikėtų skirti visą savo dėmesį. Trečia, pasistengsiu parodyti tris sritis, kurioms reikia betarpiško įsikišimo.

Visą straipsnį skaitykite PDF formatu. Jis gana ilgokas, todėl taip išsisaugojus turėtų būti patogiau.

6 komentarai:

  1. Nieko sau, koks ilgas. Įdomu, ar kas sugebės tokį žygdarbį atlikti (t.y. perskaityti visą). Kam pavyks būtinai pasigirkite.
    Taigi, atsisiunčiau pdf failą ir bandau skaityti. Apreiškimo Jonui komentaras tikrai patiko, ypač tai:

    "Pastebėkime, kad Dievo tikslas nėra žmones išgelbėti nuo pasaulio, bet išgelbėti juos pasauliui – kad jie taptų Dievo
    siųstais karaliais ir kunigais, valdančiais ir atperkančiais kūriniją. Nuvalkiota „dangų“ vaizduojanti karikatūra, kurioje
    matome begalinę nuobodybę, kur nėra ką veikti išskyrus groti arfomis, kyla iš visiško Apreiškimo knygos
    nesupratimo. Jau šioje scenoje, bet dar labiau Apreiškimo pabaigoje, Dievo tauta vaizduojama ne kaip šlovintojai, bet
    ir kaip darbininkai, įgyvendinantys ir atnešantys naująją Dievo kūriniją."

    AtsakytiPanaikinti
  2. Komentaras Romiečiam irgi geras :)
    Man patinka, kad autorius pabrėžia būtinybę neįžvelgti dualizmo ten kur jo nėra, nebando įžvelgti supriešinimo tarp dvasios ir kūrinijos.
    Juk iš tiesų, kaip viskas kas Dievo sukurta yra/buvo gera, todėl viskam priklauso ir atstatymas, atpirkimas:
    "Iš tiesų, tai – šlovinimo širdis – kad į kūrėją ir atpirkėją žvelgtume pilni meilės bei dėkingumo ir būtume
    atstatyti kaip visaverčiai žmonės ir per tai taptume Dievo įgaliotiniais kūrinijos išgydymui."

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tai čia aš vėl komentuoju, kad kam skaitymas nepasirodytų per trumpas :)
    Dar geras straipsnio akcentas ir kontrargumentas tiems kurie priimdami Bibliją nenori priimti Jėzaus dieviškumo. Turiu mintyje tai, kaip stipriai Apreiškimo Jonui knygoje akcentuojamas Dievui ir Jėzui kartu skirtas garbinimas. Juk ta pati knyga ne Dievui skirtą garbinimą griežtai draudžia.

    Dar geros mintys:

    “Jis nesako, kad šis valgis duoda jums progą pamokslauti. Jis sako, kad pats veiksmas jau yra skelbimas.”

    “[…] Jėzaus žmogiškumas yra mūsų pačių tikrojo žmogiškumo siekio šaltinis, modelis ir tikslas. […] Taip mes patys tampame tikresniais žmonėmis […]”

    “Vien todėl, kad tikime į išteisinimą per tikėjimą, visiškai nereiškia, kad negalime padaryti nieko, kas patiktų Dievui.”

    AtsakytiPanaikinti
  4. N. T. Wright rašo:
    “Gyvename kultūroje, kuri be perstojo mus moko veikti patiems, nežiūrėti praeities ir tapatybę atrasti savo pačių viduje. Krikščioniškos evangelijos šviesa parodo, kad daugelis šių elementų yra gnosticizmo forma – propaguojamas išdidumas ir skatinama atmesti malonę vietoj to, kad ją priimtume. Todėl pasitelkti liturgiją, kurios patys nekūrėme, kurios struktūra sudaryta taip, kad remtųsi Dievo iniciatyva, kur dalinamės ankstesnių kartų ir kultūrų išmintimi bei malda, jau yra nusižeminimo ženklas. Tai – ženklas, kad suvokiame, jog atsiliepiame į Dievo malonę, o ne patys imamės iniciatyvos.”

    Skaitant šias eilutes, galima pagalvoti, kad jau spontaniška malda yra išdidumo išraiška. Va, čia jau nelabai teisingas autoriaus akcentas, mano galva. Tarsi per praeitų kartų žmonių lūpas ir protus galėjo veikti Dievas, o dabar nauja malda besimeldžiantis Dievui įtariamas išdidumu. Tuo pačiu tai nelabai siejasi su autoriaus akcentuojamu vientisu žmogiškumu. Kiek aš suprantu, kalbančio be gatavo teksto žmogaus galios labiau apjungiamos, negu skaitant tekstą.
    Čia aš nekritikuoju autoriaus propaguojamos liturgijos, bet noriu pasakyti, kad jo kritika neturintiems oficialios liturgijos tikrai nepagrįsta.
    Tuo tarpu sutinku su autoriumi, kad būtų visai sveika bandyti pasinaudoti ir praeities kartų šlovinimo formų elementais, taip jungiantis su visų laikų krikščionimis.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Nelabai įsikirtau kodėl autorius kritikuoja šitą poziciją:
    „Jei esi egzistencialistas [...] tau reikia ne Evangelijos iššūkio bei atpirkimo iš dabartinės padėties, bet pagalbos atrasti, „kas iš tiesų esi“.”

    Matyt, jau esu nepataisomai egzistencializmo sugadintas. Man išties reikia pastovios pagalbos suvokti ir savo padėtį ir tai kas aš esu ir koks turėčiau būti. Ir aš savo „autentiškos egzistencijos” ieškau Kristuje.

    Šiaip, apibendrindamas pripažinsiu, kad man nepriimtinas autoriaus pabaigoje oficialiosios liturgijos akcentavimas, bet straipsnyje yra tikrai vertų dėmesio minčių.

    Viskas, baigiau kritikuoti ;)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Joakimai, matai kaip yra su tom užrašytom ir laisvom maldom. Aš spėju (ir, manau, pagrįstai), kad vyskupas čia kritikuoja tą evangelišką poziciją, kai sakoma, kad „jei jau malda užrašyta, tai viskas ten stagnuoja ir mirę, mat net savos maldos suregzti neišeina“. Gal nesi tokio dalyko girdėjęs? Aš tai daugiau kaip šimtą kartų tikrai. Žodžiu, nemanau, kad jis universalizuoja šitą situaciją. Juk jis kalbėjo apie tuos du studentus įžangoje, ar ne? Yra dvi kryptys, ir abi jos geros. Spėju, kad autorius čia bando išbalansuotą situaciją subalansuoti iš naujo.

    AtsakytiPanaikinti