Misijinė ar kylanti bažnyčia?

Šioje svetainėje nemažai prirašyta apie taip vadinamą „kylančią“ bažnyčią. Šiandien vienas draugas man parodė puslapį, kuriame aprašyta „misijinė“ bažnyčia. Apie šių bažnyčių persidengimą jau rašė TallSkinnyKiwi. Jums pateiksiu tai, ką išverčiau – vieną puslapį iš Friend of Missional:

Tapti misijiniu reiškia keisti mąstymą

„Judėjimų“ eroje misijinis judėjimas vertinamas tik kaip viena iš programų – vos ne mados reikalas. Jei taip mąstome, klystame, nes misijinis judėjimas nėra vien tik dar vienas judėjimas. Tai – visavertė Kristaus eklezijos (gr. ekklesia – Bažnyčia. Vert. past.) išraiška: kas ji yra, kuo ji pašaukta būti bei ką turėtų atlikti. Savo esme, misijinis judėjimas pasireiškia per besikeičiantį mąstymą. Šį pasikeitimą įvardija Edas Stetzeris ir Davidas Putmanas savo knygoje Breaking the Missional Code (Perlaužti misijinį kodą):

• Nuo programų link proceso (from programs to process)
  
• Nuo demografijos link įžvalgos (from demographics to discernment)
  
• Nuo modelių link misijos (from models to missions)
  
• Nuo pritraukimo link įkūnijimo (from attractional to incarnational)
  
• Nuo vienodumo link įvairovės (from uniformity to diversity)
  
• Nuo profesionalizmo link užsidegimo (from professional to passionate)
  
• Nuo vietų skaičiaus link išsiuntimo (from seating to sending)
  
• Nuo apsisprendimų link mokinystės (from decisions to disciples)
  
• Nuo aritmetinės link geometrinės progresijos (from additional to exponential)
  
• Nuo paminklų link judėjimų (from monuments to movements)
  

Daugeliui šie pasikeitimai gali pasirodyti per daug sudėtingi (ypač Amerikos evangelikams), tačiau tam, kad išsamiau įvertintume, kas gi yra misijinė bažnyčia, teks žvelgti toliau įprastinių bažnyčios modelių ir iš naujo juos patikrinti biblinės istorijos šviesoje. Todėl skaitydami šį „apibrėžimą“ nesistenkite jo vertinti pagal tradicinius rėmus – keiskite mąstymą.

Kas misijinė bažnyčia nėra

• Misijinė bažnyčia nėra religinių paslaugų tiekėja ar vieta, kur žmonės susirenka tam, kad patenkintų savo dvasinį alkį savaitei.
• Misijinė bažnyčia nėra vieta, kur susirenka brandūs krikščionys, kad juos pamaitintų ir patenkintų jų poreikius.
• Misijinė bažnyčia nėra vieta, kuri samdo „profesionalus“, kad šie mokytų krikščionių vaikus bei jaunimą apie Dievą tiek, kad tėvams tuo rūpintis nebereikia.
• Misijinė bažnyčia nėra bažnyčia, kurioje gerai veikia „misijų programa“. Žmonės ir yra ta misijų programa, kuri moko eiti į Jeruzalę, Judėją, Samariją bei iki pat žemės pakraščių (pagal Apd 1,8. Vert. past.).
  
• Misijinė bažnyčia – tai ne vien nauja strategija evangelizacijai.
• Misijinė bažnyčia nėra misijinė vien todėl, kad ji šiuolaikinė, jauna, patraukli, jautri postmoderniam žmogui, jautri ieškantiems ar netgi tradicinė.
• Misijinė bažnyčia nėra dėmesio sutelkusi į tai, kaip sukurti grandiozines programas ar organizacijas, kurios turėtų įgyvendinti Dievo planus misijoms. Tai taip pat nereiškia, kad programos ar organizacijos nėra reikalingos, tačiau teigiame, kad jos nebus misijos variklis. Jos tik padės žmonėms, kurie dalyvauja misijoje.
• Misijinė bažnyčia nedalyvauja politinių partijų kovoje – nei dešiniųjų, nei kairiųjų (Amerikos krikščionys dažnai pasidalina remdami partines programas – evangelikai dažniausiai remia dešiniuosius, o liberalūs krikščionys – kairiuosius. Vert. past.). Kaip Brianas McLarenas yra rašęs, kad šiuo metu labai trūksta „violetinių krikščionių“ – žmonių, kurie nenori, kad juos vadintų raudonais ar mėlynais, bet pasižyminčių abiem atspalviais.

Misijinės bažnyčios apibūdinimas

• Misijinė bažnyčia yra tokia bažnyčia, kurios žmonės bando suprasti ir vėl atrasti, ką reiškia atsiliepti į Jėzaus išsiuntimą. Tai esminis šių žmonių tapatybės ir pašaukimo klausimas.
• Misijinę bažnyčia sudaro žmonės, kurie yra pasirengę būti Kristaus tauta savame kontekste, savoje vietoje.
• Misijinė bažnyčia supranta, kad ji turi būti kultūrines ribas pranokstanti misionierių (kontekstualizuota) tauta savo aplinkoje (mieste, rajone, kaime ir t. t.).
• Misijinė bažnyčia eina su kultūra (yra pasaulyje), bet nesileidžia jos pavergiama (bet ne iš pasaulio). Ji tikslingai įsišaknija ją supančioje kultūroje.
• Misijinė bažnyčia supranta, kad Dievas jau yra toje kultūroje, kurioje yra ir ji, todėl ji nekelia sau tikslo atnešti Dievo į kultūrą ar žmones išgelbėti iš kultūros nagų į šventą prieglobstį.
• Misijinė bažnyčia galvoja ne vien apie kontekstualizaciją, bet ir apie bažnyčios prigimtį bei jos santykį su Dievu.
• Misijinė bažnyčia siekia suburti labai įvairias misijines bendruomenes, kad praplėstų Dievo Karalystę.
• Misijinė bažnyčia pasižymi evangelizacija. Evangeliją ji ištikimai skelbia ir žodžiais ir darbais. Vien žodžių nepakanka. Lygiai tiek pat svarbu ir kaip evangelija apsivelka kūnu ją supančioje aplinkoje. Todėl tarnauti yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir skelbti žodžiu.
• Misijinė bažnyčia viską, ką tik rengiasi daryti, derina su Missio Dei – Dievo misija.
• Misijinė bažnyčia artimo interesus vertina labiau, nei savo.
• Misijinė bažnyčia savo žodžius remia dora, morale, gerumu, užuojauta, meile bei prisikėlimą atspindinčiu, vilties pilnu gyvenimu.
• Misijinė bažnyčia vertina svetingumą –nepažįstamus priima į savųjų ratą.
• Misijinė bažnyčia save įvardija kaip bendruomenę ar šeimą, kuriai skirta bendra misija. Misijinėje bažnyčioje „vienišiems vilkams“ nėra vietos.
• Misijinė bažnyčia save vertina esant Jėzaus atstove, todėl nedarys nieko, kas galėtų suteršti jo vardą.
• Misijinė bažnyčia visame kame visiškai priklauso nuo Dievo. Ji stengiasi išaugti iš paviršutiniško tikėjimo ir mokytis gyventi pagal Dievo Karalystės tvarką.
• Misijinė bažnyčia visuomet labiausiai pasikliauja malda.
• Misijinė bažnyčia – surinkdama žmones – orientuojasi į šlovinimą, padrąsinimą, mokymą, kuris neša vaisius, praktiką, ieško Dievo artumo ir nepaliaudama derinasi prie Dievo misijos tikslo.
• Misijinė bažnyčia pagal evangelijos supratimą yra ortodoksinė (pritaria klasikiniam krikščioniškam mokymui. Vert. past.), bet gyvenime supranta kultūrą ir laisvai joje juda, kad galėtų atrasti bendrą kalbą su tais, kurie klausosi.
• Misijinė bažnyčia visą savaitę maitinasi Raštu.
• Misijinės bažnyčios bendruomenėje kiekvienas žmogus aktyviai mokosi sekti Jėzumi. Iš kiekvieno tikimasi, kad jis ar ji augs dvasiškai.
• Misijinė bažnyčia padeda žmonėms atrasti ir ugdyti savo dvasines dovanas bei tarnystėje pasikliauna apdovanotais, o ne talentingais žmonėmis.
• Misijinė bažnyčia – tai išgydymo bendruomenė, kurios žmonės vienas kitam padeda nešti naštas, o suklupusiems su užuojauta padeda atsistoti ant kojų.

Kaip atrodo misijinė bažnyčia

Savo dienoraštyje Dream Awakener (Tas, kuris pažadina sapnus. Vert. past.) J. R. Woodward išdėsto savo požiūrį į sėkmę. Jo mintys man padeda suvokti, kas yra misijinė bažnyčia. Įrašas Darbinis sėkmės apibrėžimas padeda įsivaizduoti, kaip tokia bažnyčia gali atrodyti. Ją apsrendžia:

• Ne vien kiek žmonių susirenka į pamaldas, bet kokiam skaičiui žmonių ji tarnauja.
• Ne vien kiek žmonių tarnauja bažnyčioje, bet kiek žmonių ji parengė tarnystei.
• Ne vien kiek žmonių tarnauja savoje bažnyčioje, bet kiek jų tarnauja už bažnyčios ribų.
• Ne vien tai, keliems žmonėms ji padeda išgyti, bet kiek ji gydo pasaulį (t. y. kiek ji dalyvauja skleidžiant teisingumą, išgydymą, paramą).
• Ne vien kiek tarnysčių įkuria, bet kiek tarnysčių ji remia pati.
• Ne vien kiek netikinčių žmonių atveda į tikinčiųjų bendruomenę, o kiek ‚tikinčiųjų‘ padeda patirti, kas yra sveika bendruomenė.
• Ne vien kaip sėkmingai sutvarsto senas savo žaizdas, bet kaip sugeba bendradarbiauti su Dvasia gydytoja.
• Ne vien skaičiuoja Dievo jai pavestus tarnystės resursus, bet kiek gerų tarnų išugdė pasaulio labui.
• Ne vien vertina savo misijos sėkmę, bet ištikimybę savo Dievui.
• Ne vien kokia vieninga yra vietinė bendruomenė, bet kokia vieninga yra rajono, miesto ir pasaulinė Bažnyčia.
• Ne vien kaip giliai neria į Rašto gelmes, bet ar ištikimai atlieka savo vaidmenį dieviškoje istorijoje.
• Ne vien rūpinasi, kaip sekasi šaliai, kurioje ji tarnauja, bet kiek rūpinasi kitų šalių gerove.
• Ne vien kiek žmonių atveda į karalystę, o kiek karalystės neša į pasaulį.

Česlovas Kavaliauskas: lageryje geriau

Internetinis dienraštis "Bernardinai" priminė apie Naujojo Testamento vertėjo Česlovo Kavaliausko dešimtąsias mirties metines.
Išties, tikras neformalas šis žmogus buvo. Todėl manau, verta apie tai priminti ir čia. Vienas įsimintiniausių mano pokalbių su juo buvo, kai jis įvardino savo depresijos priežastį (senatvėje jam teko gydytis nuo depresijos). Iš pradžių jis nurodė apie galimybes pasitarnauti Dievui ir žmonėms būnant kunigu. Toliau kalbėjomės apie katalikiškos sistemos formalizmą ir biurokratiškumą ir kaip tokie dalykai įrėmina kunigą. Tada jis ir pratrūko:
- Tai štai dėl to man ir depresija.
Jis prisipažino, kaip skrupulingai jaunystėje būdamas klieriku ir kunigu stengėsi laikytis visų taisyklėlių, ritualų ir panašių žmogų varžančių katalikiškos sistemos sugalvotų dalykėlių:
- Tu tik nepasakok kunigams - kalbėjo Česlovas - bet žinok, man lageryje buvo geriau negu katalikiškoje kunigavimo sistemoje, aš lageryje atsigavau, pradėjau dainuoti.
Ir užtraukė lagerio metų dainą: - O Rozmari...
Pokalbio klausėsi dar dvi pasimetusios sesės vienuolės. Daina, aišku, ir jas privertė nusišypsoti :)
Išties, buvimas sovietų lageryje labai pakeitė Česlovą Kavaliauską. Domėjimąsi filosofija pakeitė susižavėjimas tiksliaisiais mokslais. Ne paslaptis, kad sovietai į lagerį buvo surinkę to meto šviesiausius žmones, o tai leido net lageryje vieniems kitus šviesti ir įkurti neoficialią akademiją. Buvimas lageryje nepaliko jokių abejonių, kad prievartinės sistemos žalingos. Jau visam laikui jam svetimas liko aklas paklusnumas vadovams ir konformistiškumas.
Nežinau, kokiomis aplinkybėmis Česlovas pakliuvo į lagerį. Ar už kažkokius antisovietinius pasisakymus ir veiklą, kaip teigia vieni, ar tai nutiko visai kitomis, net anekdotiškai skambančiomis aplinkybėmis. Gal ir viena, ir kita. Mat vienas kunigas dirbęs su Česlovu vienoje parapijoje pasakojo apie tai, kaip Česlovas bandė spręsti vieną moralinę dilemą. Būdamas jaunas vyrukas, jis pajuto, kad yra neabejingas vienai merginai, o savo kunigiško pažado laikytis celibato jis jokiu būdu nenorėjo sulaužyti. Dėl to sukėlė chuliganišką situaciją milicijos skyriuje. Keli milicininkai buvo nokautuoti, o Česlovas - ištremtas labai toli nuo savo pagundų objekto. Tikrai nežinau, kiek galima tikėti kokiu Česlovo kolegos pasakojimu, bet kad jis turėjo ne tik bekūniam kunigui būdingų jausmų, bet ir labai vyriškai žmogiškų jausmų, galite įsitikinti perskaitę jo poezijos knygelę "Pažadėtoji žemė".
Nesvetimas jam buvo ir humoras. Mėgo pasišaipyti iš kunigų karjeristų. Vienas kunigas gavo raštą su įvairiais svarbiais parašais ir antspaudais, kad jis yra skiriamas kardinolu. Po kiek laiko paaiškėjo, kad tai buvo Česlovo pokštas.
Kaip turi elgtis ir gyventi kunigas, Česlovas buvo susidaręs savitą sampratą, nelabai suprantamą kitiems kunigams. Bandė jis sulaužyti ir nusistovėjusį Lietuvoje paprotį imti pinigus už mišias ir kitus dvasinius patarnavimus. Tik aišku, čia ne vieno žmogaus darbas pakeisti visą sistemą. Norint išgyventi teko prisitaikyti.
Turtų jis, aišku, jokių neturėjo. Atsikraustęs į naują parapiją, jis atsivežė su savim motiną ir kelis ryšulėlius. Tos parapijos klebonas paklausė, o kur gi jo turtas, kada jis su viskuo atsikraustys? Česlovas parodė į savo motiną: - Čia mano turtas.
Kadangi Česlovas buvo nusiteikęs prašančiam išmaldos neatsakyti, o duoti dažnai nelabai turėjo ką, tai vieną kartą žmogui atidavė savo kunigišką sutaną. Sako - pasisiūsi gal kokį švarką ar kelnes. Nuo to laiko ir neįsigijo naujos sutanos. Dėl to mėgo pasišaipyti iš kitų kunigų, kad jie su suknelėm vaikšto :)
Na o žmonėms Česlovas nenuilsdamas įrodinėjo, kad Kristus tikrai prisikėlė ir tai yra jo ir visų žmonių džiaugsmas!
Senatvėje, kai jau prasidėjo depresijos požymiai, jis kiekvieną dieną atgavos ieškojo Dievo Žodyje. Jis pasakojo, kaip atgauna jėgas ir gyvenimo džiaugsmą kiekvieną rytą skaitydamas Naująjį Testamentą.

Pateikiu ištrauką iš Bernardinai.lt publikuojamo Č. Kavaliausko straipsnio Teologijos atgimimui:

Kalbant apie dabartinę teologijos padėtį, aišku, kad niekas nenori jos griauti, kadangi jos neįkainojamas turtas - Dievo Apreiškimas. Todėl jos pagrindas privalo būti giliausi Šventojo Rašto tyrinėjimai. Tačiau visai kas kita vadinamoji spekuliatyvinė ar sisteminė teologija. Ga neišvengiama filosofija, tačiau ji privalo tarnauti ad hoc, būtent vietinio pobūdžio uždaviniams spręsti (pvz., logikos ar terminologijos apžvalgoje). Labai reikėtų saugotis, kad teologai nemanipuliuotų Dievo vardu, kraipydami žmogaus likimą. (Prisiminkime, kad Jėzus atsisakė įsikišti į turto padalijimo reikalą!)

Moralės srityje mes iš naujo privalome įsižiūrėti į istorinį Jėzų, kuris atmetė "senųjų padavimą", taigi žmogiškas išmones, susmulkėjusias ceremonijas ir apskritai buhalterinę sistemą Bažnyčios rūmuose. Būtina nurodyti į judaizmo bei helenizmo reliktus mūsų tikėjime. Būtina sugrįžti prie evangelinio šaltinio: "Sek paskui mane!" Vietoj pasaldinto (ypač dėl netikusio meno) arba monofizitinio Jėzaus būtina iškelti jo nusižeminimą "iki kryžiaus mirties", nušviesti laisvanorišką užsiangažavimą žmonijos istorijoje, ypač jo kenozę ("apiplėšė pats save" - graikiškai: ištuštino save"). Būtina labai radikaliai nuvalyti nuo visų abejonių tikrą Jėzaus prisikėlimą tikslios Naujojo Testamento istorinės kritikos ir semantikos šviesoje. Nereikia baidytis ir "teologijos iš viršaus", kurioje sukoncentruota geriausia senovės išminčių tradicija, kur tik filosofine kalba perteiktas Filipiečiams laiško turinys: "Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardąy, kilniausią iš visų vardų" (Fil 2,9). Jo Jėzus be kitų privalumų - herojinė asmenybė, kuri ne tik dėl savo prigimties, bet ir dėl žygdarbio užsitarnavo ypatingą išaukštinimą. Jis ir Žmogaus sūnus, ir eschatologinis karžygys ant balto apokaliptinio žirgo, Jis teis tautas ir duos ataskaitą už visų mūsų istoriją. Jis pasipuošęs ne karaliaus regalijomis, bet krauju permirkusiu drabužiu (plg. Apr 19,13), todėl, kad tik Jis - blogio problemos sprendimas. Jis - vienintelis atsakymas į visas istorijos tragedijas. Tai Jis nesismulkindamas dovanoja po denarą ir tiems, kurie plušėjo ištisą dieną, ir tiems, kurie teisėtai dirbo vieną valandą. Jis viešai paskelbė, kad tikėjimas gali perkelti kalnus ir tikėjimas gali prikelti numirusius. Tai jis - priešingai visoms ambicijoms - nuplovė mokinių kojas ir deklaravo, kad mūsų tarpe jis kaip tas, kuris patarnauja bičiuliams. Tai jis viešai pareiškė, kad nusidėjėlei atleidžiamos nuodėmės, nes ji labai pamilo... Susigraudinusiam ant kryžiaus piktadariui jis pažadėjo dar tą patį vakarą priimti jį į rojų.

Štai, tas netiesinis, vadinasi, nebuhalterinis Kristus, kuris plačiu mostu visus kviečia prie savo širdies. Ir didingasis žvaigždynų Viešpats, ir švelnus mažų vaikelių laimintojas. Ir tokio Jėzaus, deja, niekados nepateiks jaunajai kartai teologiniai sausuoliai, buhalterinės filosofijos mastodontai. Jis vienintelis kunigas, kuris savo esybe patvirtino: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13).

Daugiau Č. Kavaliausko tekstų>>

Daugiau apie jį>>

Gelminė psichoanalizė ir egzegezė.

Jau anksčiau buvo "neformaluose" vienas G. Beresnevičiaus straipsnelis apie "Kleriker".
Ir štai šiandien e. paštu iš vienos uolios katalikės gavau pilną Beresnevičiaus paskaitų konspektą ta tema. Kažkaip neapdairiai G. Beresnevičius buvo įleistas dėstyti į Kauno kunigų seminariją. Tačiau, kai vienas klierikas sugalvojo atsispausdinti jo VDU dėstomų paskaitų konspektą, Gintarui daugiau nebereikėjo dėstyti seminarijoj.
Taigi, jo paskaitos nėra originalus dalykas, o greičiau Eugeno Drewermanno knygos pristatymas. Atrodytų originalios mintys buvo išdėstytos senokai ir net ne Lietuvoj, bet štai ir šiandien laiške kuriame gavau šį tekstą yra toks pristatymas:
"... Atradau begales savo minčių ir jausenos apie katalikybę ir jos sklaidą "ant mūsų"..."
Tai gal ir kitiems katalikams šis tekstas pasirodys nepasenęs ir suteiks progos pasvarstyti.
Aš šį tekstą esu skaitęs kažkada anksčiau. Ne viskas man jame patiko. Nelinkęs aš pritarti Drewermanno egzegezei. O štai katalikiškos terpės psichologinę būseną, tai jis gerai pastebėjo (nežinau, gal situacija jau pasikeitus, rašykite, diskutuokite).
Tekstas neredaguotas ir netaisytas.

Atsisiųsti paskaitų tekstą>>