pirmadienis, balandžio 14, 2008

Profesionalumas?

Neseniai per televiziją parodytas A. Puipos filmas “Nuodėmės užkalbėjimas” pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną išprovokavo mano draugų krikščionių neigiamus atsiliepimus. Vieniems užteko tik reklaminių vaizdų, kad filmo nežiūrėtų. Kiti žiūrėjo ir liko nepatenkinti tuo, ką pamatė. Ko gero po Jurgos viešų pasisakymų už krikščioniškas vertybes, kai kas tikėjosi pamatyti saldų krikščionišką filmą. O pamatė žiauriai nemalonias gyvenimo scenas. Pabandžiau reikalą reabilituoti aiškindamas - romanas juk iš senų laikų.
Bet čia noriu kalbėti ne apie filmą ir ne apie Jurgą. Nors filmas, pasirodo, žiauriai tiksliai atspindi realybę mažiausiai vienu klausimu.
Mūsų beprotiško tempo ir varžymosi pasaulis pilnas streso. Kurie dabar gali pasakyti, kad jų draugų, artimųjų, pažįstamų rate nėra pasitaikę depresijos?
Ką daryti? Matyt kažką ir ko gero iš esmės reikia keisti mūsų visuomenėje.
O jei ne taip plačiai užsimojant, tai gal gelbėti reikalą bėgant iš paskos problemai? Gal tereikia labiau išpopuliarinti psichoterapeutų ir psichiatrų profesijas, padaryti jų paslaugas prieinamesnes ir problemos turėtų spręstis?
Bet ar tikrai taip bus?
Ko gero ne veltui, profesionalūs psichoterapeutai bando slėpti nuo pacientų (sako, dabar jau reik rašyti - "klientų") savo asmeninį gyvenimą. Nes pamato pacientas tokį profesionalą gyvenime ir nedrįsta dar daugiau apsunkinti savosiomis problemomis.
Šiaip ir man atrodo, kad tai reikalinga profesija. Bet vėlgi patirtis rodo, kad po tų profesionalų pagalbos kartais bendrauji su pasveikusiu draugu ir jauti, kad kažkas "zombiško" iš tos visagalės psichologijos į jo sielą jau stipriai įklijuota. Sakytume, gal dar žmogus ne visai pasveikęs. Bet, kad labai jau vadovėlines psichologijos frazes pradedi girdėti, kurios vietoj gyvybingo polėkio kažkokius uždaro egoizmo gniaužtus uždeda.
O štai vienas iš grupinės ir iš esmės psichoterapijos Lietuvoje pradininkų dr. Aleksandras Alekseičikas nurodo žiaurią statistiką. Vakaruose kas penktas psichoterapeutas nusižudo. Tada ir susivoki, kokį realų vaizdą pateikė filmas "Nuodėmės užkalbėjimas".
Toliau nesiveršiu su savo įžvalgom į ne savo sritį, tik galiu supažindinti su tuo faktu, kad bendrai yra priimtas reikalas, kad profesionalai - tiek socialiniai darbuotojai, tiek psichoterapeutai - neturi teisės net užsiminti apie religinius dalykus. Būtų baisus ir nedovanotinas neprofesionalumas. Savo laiku tokios nuomonės buvo sovietiniai specialistai, o dabar tą nuomonę skleidžia vakarų profesionalai.
Tik štai, atsiranda ir tokių neklaužadų, kaip A. Alekseičikas. Ir išdrįsta pasakyti, kad tų daugumos profesionalų bėda ir yra jų netikėjimas.
O ir šiaip originalus žmogelis yra A. Alekseičikas. Tai, ką kiti vadina metodais ir technikomis, jis vadina psichoterapijos sąlygomis arba terapinį gyvenimą formuojančiomis sąlygomis. “Tokių svarbiausių sąlygų yra nedaug. Tai – gyvenimo ir pasaulio kaip Dievo malonės priėmimas; maksimaliai galimas tikrumas, tiesa; laisvė; saugumas; atsakomybė (už viską reikia mokėti); realumas; aktyvumas”. Alekseičikas turi susidaręs visapusišką asmenybės vaizdą. Jis kalba ne tik apie žmogaus kūną ir sielą, bet ir apie žmogaus dvasią, asmens ryšį su Dievu. Todėl Alekseičikas psichoterapijoje naudoja maldą, kaip kalbą, nukreiptą į Dievą. “Malda – tai bendravimas su Dievo stiprybe, sąlytis su Jo Palaima. Tai Dievo buvimo žmogaus gyvenime ir žmonijos istorijos įsisąmoninimas. Tai savęs, artimųjų, draugų, priešų įtraukimas į šią kalbą, į įvykį kaip buvimą kartu... Tai kalba į Dievo pavidalą mumyse pačiuose. Malda – tai nuolankumas, Dievo valios priėmimas” (Grupinė psichoterapija Lietuvoje. 1999).

O ką apie šiuos dalykus manote jūs?

Ta pačia proga rekomenduoju interviu su A. Alekseičiku.

13 komentarų:

  1. Labai protingai logiškai ir šmaikščiai dėsto tame interviu A. Alekseičikas! Nelyginant pastorius koks!
    O va mano asmeninė susidūrimo su juo patirtis kiek kitokia. Su visa atsakomybe rašau, ir ne tam, kad ant jo "pavaryti", bet kad naivieji taip jau labai nepasitikėtų tuo, kas sakoma arba rašoma "interviu".
    Buvo situacija, reikėjo į jo skyrių žmogų paguldyti. "Vietų nėra". Daviau Aleksandrui 200 LTL "į stalčių" - vieta atsirado. Tuo visas santykis su juo ir baigėsi. Nes su tuo paguldytoju dirbo kitas, psichologas Robertas Petronis, irgi puikus specialistas ir geras žmogus (šis ėmė dar atskirai).
    Aš neakcentuoju to, kad ima. Ima. Taip jau yra. Bet Alekseičiko ėmimą aš pavadinčiau reketu.
    O štai kaip gražiai moka save tame interviu pateikti... Profesionalas!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aleksandro mintys tame interviu netgi labai vertos dėmesio! Sakyčiau, genialios.
    Ir šitas Joakimo pastebėjimas labai taiklus: "bendrauji ir jauti, kad kažkas "zombiško" iš tos visagalės psichologijos į jo sielą jau stipriai įklijuota".
    Tikslu ir galioja bene visais cheminės smegenų korekcijos (vaistų vartojimo) atvejais.
    Pratęsiant Roberto - Joakimo mintį, teigčiau, kad pasigydžius pas psichiatrus, "pasveikimas" visuomet bus tik sąlygiškas.
    Nes kaip "nėra nė vieno nepriklausomo psichiatro", taip nėra nė vieno sveiko jau gydyto. Tikėsit manimi ar ne - jūsų pasirinkimas. Galite ir savo kailiu pabandyti, ko tikrai nelinkiu. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Na, net nežinau ką pasakyti...
    Gyvai neteko matyti to A.A. Gal sakau žmogelis jau pasikeitė, jei interviu sako: "Paskui, neslėpsiu, buvo visko. Tačiau dabar, kai materija man rūpi vis mažiau, jaučiu, kaip tikėjimas atsigauna."

    AtsakytiPanaikinti
  4. Pagirtinas joakimo noras apie žmogų galvoti teigiamai. Tiesiog pagal Torą. Puiku!
    Lietuviškame kontekste tai gal netgi negalima būtų sakyti "pasitaisė" ar "nepasitaisė"...
    Kiek lietuvių baltais chalatais (ir apskritai lietuvių) gyvena iš atlyginimo? Be to, kokie tie atlyginimai? Tikrai nesiimu vertinti jo elgesio!
    Man "brėžia" kita.
    Kaip žmogus moka įtaigiai save pateikti, pats negyvendamas Tiesoje.
    Beria "amžinąsias tiesas" tarsi vyskupas koks.
    Man visame tame nemažai paralelių su Bažnyčia iškilo. :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Na bet pažiūrėjau ir pesimistiškai tu čia užvažiavai, Ridai: "nėra nė vieno sveiko jau gydyto".
    Su tuo tikrai nenorėčiau sutikti. Nebent pripažinti, kad mes visi kažkuria prasme esam nesveiki. Ta prasme - pažeisti nuodėmės. Bet juk galim dalyvauti sveikimo procese.

    AtsakytiPanaikinti
  6. sveiki :)
    Dėl sveikimo proceso ir sužalojimo "suvisam" (nors ir jau n kartų pasigydžius) - plati tema. Manau, žaizdų randai visad lieka. Tačiau lieka ir kas kita - o būtent tam tikra patirtis, kurią, sveikai panaudojus, galima padėti kitiems ...nesusirgti ar nesusižaloti :)

    Kaip ten kažkoks evangelikas kažkokioj knygoj yra parašęs - mūsų minusus (trūkumus, žaizdas ir etc) Jėzus paverčia savo pliusais.
    Jei tik Jam atsiveriam visiškai :)

    Taigi viskas išeina į gera tiems, kurie myli Viešpatį! ;)

    AtsakytiPanaikinti
  7. taigi šudo šaukštas pagadina statinę medaus...o kur tas medus, o kur tas šudas?:)))))

    AtsakytiPanaikinti
  8. Riebiai tu cia, indre:))
    Jauciuosi kazkaip ipareigota pakomentuoti, kadangi jau apie mano "darza" kalbam:) Apie A.A. esu girdejusi labai daug geru ir susizavejimo pilnu atsiliepimu. Bet skaitant tiek pati irasa, tiek interviu su juo, kazkoks skepsis insimete man in sirdela:) As jo asmeniskai nepazistu, tai negali vertinti ir kazka sakyti apie ji pati. Manau, kad apie ji paliudija jo darbai, ir zmones apie tai jau siek tiek pasidalino:)
    Ant gleznu psicholog ir psichoterapetu peciu sudedama labai daug vilciu, kurias jie neretai iskele didvyriskai galvas nesa, nors viduje labai daznai galvoja, kad jau nusibodo, kad zmones nesupranta ir pan. Nenuostabu, kad tokia statistika... Zinot, cia labai panasu, kaip tevai labai daug tikisi is mokytoju, kai atveda vaikus i mokykla... Bet mokytojas neisaukles vaiko, jei tevai nedes i tai pastangu patys, jei nedirbs kartu su mokytoju. Psichologija, psichoterapija nera kazkokia panaceja, vaistas nuo visu psichologiniu nesklandumu, su kuriais susiduriame. Grynai mano asmenine nomone, dabar kai jau 5 metelius Dievas lauzo mano isdiduma, yra ta, kad psichologas yra asmuo, kuris tiesiog padeda zmogui pazinti save ir, tam vykstant ar ivykus, pamatyti problemos sprendimus. Mes mokomes to kelerius metus universitete: apie visokias mastymo vingrybes, galimybes, bendravimo su klientais niansus ir pan. Atgimes Kristuje psichologas ar psichoterapeutas turi viena privaluma, jei jo tikejimas gyvas: jis visuomet supras, kas yra tikrasis sielos gydytojas jo darbo kabinete, nes tik Dievas gali islaikyti, kai griuna ar griaunama sena ir kuriama nauja. Tai vat. Buti tame procese yra labai didele atsakomybe ir labai didele privilegija. Todel kiekvienas, kuris imasi sito darbo, turi suprasti, kad tai liecia zmogaus egzistencija, ir kad labai svarbu, kokios koses prikres i naujos sirdies statyba... Galima kurti anekdotus apie psichologus, nes situaciju tikrai buna labai absurdiskai graudziu (paziurekit seriala "Hafas" per TV3 00.00 darbo dienomis:)), bet manau, kad visi suprantam, kad tam, kuris sedi tame kabinete, kartais yra paskutinis siaudas... Tokia tat gaida ir pabaigsiu. Bukit palaiminti ir tikekit gelbstinciu ir palaikanciu Dievu (Iz 43:1-3)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Bet vėlgi patirtis rodo, kad po tų profesionalų pagalbos kartais bendrauji su pasveikusiu draugu ir jauti, kad kažkas "zombiško" iš tos visagalės psichologijos į jo sielą jau stipriai įklijuota

    AtsakytiPanaikinti
  10. Nežinau nė vieno, kuris nuodėmės užkalbėjimą sugebėjo peržiūrėti visą :) Pertemptas, sumenintas, suprasmintas laiko žalojimas.
    Geriau degtinę gerti, nei žiūrėti tokius filmus :)
    Bet į tuos spąstus pakliuvau ir aš - komentuoju, kaip apie įdomų dalyką :D

    AtsakytiPanaikinti
  11. Alekseicikas jokiu uzuominu apie pinigu davima net neduoda o lietuviam i priimta kad pagulet ligonineje butinai reikia duot kysi tai jis aisku nelabai ir vertina tokiu zmoniu,o pinigu nepaimt tai tik idiotas gali kazkas duoda ,as pavyzdziui jokiu kysiu jam neesu daves ir puikiai mane isgyde , o atsidekodamas knyga padovanojau ir tiek ,o siaip jis puikus specialistas ir geras zmogus

    AtsakytiPanaikinti
  12. Man tu religiju ipinimas i psichologija ir terapija nepatinka. nebutina tiketi kriscioniskuoju dievu, kad isgytum. galbut yra tokiu zmoniu, kuriems tai vienintele priemone pasveikti. taciau galima ir be religijos laikytis tam tikru principu, tiketi kad pasauli valdo protinga jega ir pan. bet nuo realybes nepabegsi ir joje gali pamatyti kad protingumo, isankstinio racionalumo nera. pasaulis yra nuolatinis vyksmas, kitimas.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Be religijos galima, be tikėjimo Jėzumi, manau, vis dėlto, pilno išgijimo nebus.
    O tam tikri gero žmogaus principai ir pan., aišku, padeda šiam gyvenime, bet tik šiam gyvenime. Bet krikščionių viltis yra ne tik šiam gyvenime, bet ir gyvenime po šito gyvenimo. ;)

    AtsakytiPanaikinti