Kritika iš šalies

Erich Fromm

Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?

Kaip liudija istorijos knygos ir mano dauguma žmonių, Europos atsivertimas į krikščionybę prasidėjo Romos imperijoje, valdant Konstantinui; po to, VIII amžiuje, Šiaurės Europoje pagonis krikštijo "germanų apaštalas" Bonifacas ir kiti. Tačiau ar buvo Europa kada nors iš tikrųjų sukrikščioninta?

Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į ši klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulin­gas ir geriausiu atveju galima kalbėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusi XII-XVI amžiais, o ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko ideologizacija ir vyravo didesnis ar mažesnis paklusimas bažnyčiai. Tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra; pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.


Per šiuos keturis šimtmečius Europa darėsi vis krikščioniškesnė. Bažnyčia stengėsi priversti pagal krikščioniškus principus tvarkyti nuosavybės, kainų, paramos neturtingiesiems sritis. Atsirado daug - iš esmės dėl misticizmo įtakos - eretiškų sektų bei lyde­rių, reikalavusių grižti prie Kristaus principų, taip pat pasmerkti nuosavybę. Lemiamą vaidmenį šiame antiautoritariniame humanistiniame judėjime suvaidino misticizmas, kurio kulminacija buvo Mokytojas Ekhar­tas. Neatsitiktinai iš mistikos mokytojų ir mokinių išsiskyrė moterys. Dauguma krikščioniškų mąstytojų skelbė pasaulinės religijos ar paprastos nedogmatiškos krikščionybės idėjas; buvo suabejota net Biblijos Die­vo idėja. Teologiniai ir neteologiniai Renesanso humanistai savo filosofijoje bei utopijose tęsė XIII amžiaus tradiciją, ir iš tiesų tarp vėlyvųjų viduramžių ("viduramžių Renesanso") ir tikrojo Renesanso nėra griežtos takosky­ros. Kad parodyčiau ankstyvojo ir vėlyvojo Renesanso dvasią, pacituosiu šį Frederiko B. Artzo (Frederick B Artz) apibendrinimą:

"Socialinėje plotmėje didieji viduramžių mąsty­tojai skelbė, jog Dievo akivaizdoje visi žmonės lygūs ir net menkiausio iš jų vertė neįkainojama. Ekono­minėje sferoje jie mokė, jog darbas yra kilnumo, o ne degradacijos šaltinis, jog nė vienas žmogus negali būti panaudotas su jo paties gerove nesusijusiems tikslams, jog teisingumas turėtų lemti atlyginimus ir kainas. Politikoje jie aiškino, kad valstybės funkcija yra mo­ralinė, kad įstatymas ir jo vykdymas privalo būti persmelkti krikščioniškojo teisingumo idėjų, kad valdančiojo ir valdinio santykis visada turėtų būti paremtas abipusiu įsipareigojimu. Valstybė, nuosavy­bė ir šeima yra Dievo patikėti tiems, kurie jas valdo, ir privalo būti panaudotos vykdant Dievo tikslus. Pagaliau viduramžių idealas aprėpė ir tvirtą įsitikinimą, kad visos nacijos ir tautos yra vienos didžiulės bendruo­menės dalis. Kaip sakė Gėtė: "Žmonija yra aukščiau tautų". Arba kaip 1915 m. naktį prieš egzekuciją Edi­ta Kevel (Edith Cavell) savo egzemplioriaus "Seki­mas Kristumi" paraštėje užrašė: "Patriotizmo neužtenka".

Iš tiesų, jei Europos istorijoje butų išlaikyta XIII šimtmečio dvasia, jei mokslinio žinojimo ir individua­lizmo principai būtų ugdyti pamažu ir nuosekliai, gal­ dabar mūsų situacija būtų palankesnė. Tačiau protas ėmė išsigimti į manipuliatyvinį intelektą, individualizmas - į savanaudiškumą. Trumpas krikščionėjimo laikotarpis pasibaigė, Europa grižo į pagonybę.

"Nepaisant konceptualinių skirtumų, visas krikš­čionybės šakas vienija tikėjimas Jėzumi Kristumi kaip Atpirkėju, kuris atidavė savo gyvybę iš meilės artimui. Jėzus buvo meilės herojus, neturėjęs valdžios, nenau­dojęs jėgos, nenorėjęs valdyti, netroškęs turėti. Jis buvo buvimo, davimo, dalijimosi herojus. Šios savybės la­bai imponavo ir Romos neturtinguosius, ir kai kuriuos nuo savanaudiškumo dūstančius turtuolius. Jėzus žadino žmonių širdis, nors intelektualiniu požiūriu jis buvo daugių daugiausia naivuolis. Šis tikėjimas meilės herojumi patraukė šimtus tūkstančių šalininkų, kurių dauguma praktiškai pakeitė savo gyvenimą ar patys tapo kankiniais.

Krikščioniškasis herojus buvo kankinys, nes krikščionybės tradicijoje, panašiai kaip ir judaizmo, didžiausias laimėjimas - atiduoti gyvybę už Dievą ar savo artimą. Kankinys yra priešingybė pagonybės hero­jui, kurį įkūnija graikų ir germanų herojai. Šių herojų tikslas - nukariauti, nugalėti, naikinti, plėšti, jų gyveni­mo prasmė - pasididžiavimas, galia, šlovė ir pirmavi­mas žudynėse. (Šv. Augustinas Romos istoriją lygino su plėšikų gaujos istorija.) Pagonybės herojui žmogaus vertę nusako jo narsa kovojant ir išlaikant valdžią. Per­galės akimirką šis herojus laimingas mirdavo mūšio lauke. Homero "Iliada" - poetiškai didingas nukariau­tojų ir plėšikų pašlovinimas. Būdingos kankinio savy­bės - buvimas, davimas, dalijimasis; herojaus ­turėjimas, išnaudojimas, prievarta. (Reikėtų pridurti, jog pagonybės herojaus formavimasis susijęs su patriarchato pergale visuomenėje, kurios centras buvo motina. Vyrų įsiviešpatavimas buvo pirmasis nukariavimo aktas, pir­masis išnaudotojiškas jėgos panaudojimas. Visose patriarchalinėse visuomenėse po vyrų pergalės šie principai tapo vyriško charakterio pagrindu.)

Kuris iš šių dviejų visiškai nesutaikomų mūsų pačių vystymosi modelių tebevyrauja Europoje? Pažvelgę į save pačius, į beveik visų žmonių elgesį, į mūsų politikos lyderius, negalime paneigti, jog mūsų gėrio ir vertybių modelis yra pagoniškas herojus. Eu­ropos ir Šiaurės Amerikos istorija, nepaisant atsiverti­mo į krikščionybę, yra nukariavimų, garbės ir godumo istorija; didžiausios mūsų vertybės - būti stipresniam už kitus, nugalėti, nukariauti kitus ir juos išnaudoti. Šios vertybės sutampa su "vyriškumo" idealu: vyras yra tik tas, kas pajėgia kovoti ir nugalėti; o kas nėra stiprus, nesigriebia jėgos, yra silpnas, t. y. "nevyriškas".

Nereikia įrodinėti, kad Europos istorija yra nuka­riavimo, išnaudojimo, prievartos ir pavergino istorija. Vargu ar buvo toks laikotarpis, kuriam nebūtų buvę būdingi minėti veiksniai, vargu ar buvo rasė arba klasė, kuri nepasižymėtų minėtomis savybėmis; nėra išimtis ir genocidas (pavyzdžiui, Amerikos indėnų atžvilgiu) ar tokie religiniai žygiai kaip Kryžiaus karai. Ar toks elgesys motyvuotas tik ekonomiškai, ar politiškai? Ar vergų pirkliai, Indijos valdytojai, indėnų žudikai, britai, privertę kinus atverti savo šalį opiumo įvežimui, dviejų pasaulinių karų kurstytojai ir trečiojo rengėjai - ar jie savo širdyse buvo krikščionys? 0 gal tik lyderiai buvo grobuoniški pagonys, o didžiosios gyventojų masės iš­liko krikščionimis? Jei būtų šitaip, šiandien galėtume jaustis optimistiškiau. Deja, buvo ne taip. Tiesą sakant, dažnai lyderiai buvo plėšresni negu jų sekėjai, nes jų laukė didesnis kąsnis. Tačiau jie nebūtų galėję įgyven­dinti savo planų, jei troškimas užkariauti ir nugalėti nebūtų buvęs ir dabar socialinio charakterio dalis.

Tereikia prisiminti laukinį beprotišką entuziazmą, kurio kupini žmonės dalyvavo įvairiuose paskutiniųjų dviejų šimtmečių karuose, - milijonų pasiryžimą na­cionalinei savižudybei, ginant "stipriausios valstybės", "garbės" ar pelno idealą. Štai kitas pavyzdys: pri­siminkime, koks pamišėliškas nacionalizmas apima žiūrovus, stebint šiuolaikines olimpines žaidynes, ku­rios neva puoselėja taiką. Iš tiesų jau pats olimpinių žaidynių populiarumas yra simboliška pagoniškos Vakarų dvasios išraiška. Žiūrovai šlovina pagonybės herojų: nugalėtoją, stipriausią, labiausiai savimi pasiti­kintį ir neįžvelgia nešvaraus verslo bei reklamos mišinio, būdingo šiuolaikiniam Graikijos olimpinių žaidynių imitavimui. Krikščionybės kultūroje olimpines žaidynes galėtų pakeisti Kristaus kančios; tačiau vienintelė garsi misterija, vaidinama Oberammergau ir vaizduojanti Kristaus kančias, tėra sensacija turistams.

Jei visa tai teisinga, kodėl europiečiai ir ameri­kiečiai atvirai neatsisako krikščionybės, kaip mūsų laikais netinkamos religijos? Yra kelios priežastys. Pavyzdžiui, religinė ideologija reikalinga, kad priverstų žmones būti drausmingus, nepavojingus socialinei damai. Yra ir svarbesnė priežastis: žmonės, kurie tvir­tai tiki Kristų, kaip didžiai juos mylėjusi, už juos pasiaukojusi Dievą, paverčia šį savo tikėjimą susvetimėjusiu įsitikinimu, kad Kristus myli už juos. Taip Jėzus virsta stabu, o tikėjimas juo - individualaus mūsų meilės akto pakaitalu. Visa tai galima išreikšti paprasta, net neįsisąmoninta fonmuluote: "Kristus myli už mus; mes galime ir toliau gyventi kaip graikų hero­jai ir vis dėlto būsime išgelbėti, nes toks susvetimėjęs "tikėjimas" Kristumi yra sekimo Kristumi pakaitalas". Aišku ir tai, kad krikščioniškasis tikėjimas taip pat yra ir pigi grobuoniškų mūsų nuostatų priedanga. Paga­liau aš tikiu, kad žmonėms būdingas toks stiprus poreikis mylėti, jog, kai jie elgiasi tarsi vilkai, juos neiš­vengiamai graužia sąžinė. Mūsų tariamas tikėjimas meile šiek tiek malšina mūsų skausmą, kuri sukelia nesąmoningas kaltės jausmas dėl to, kad gyvename visiškai be meilės.

Iš Erich From knygos "Turėti ar būti?"