sekmadienis, sausio 24, 2010

Nebijok!

„Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu, - sako Viešpats“ (Jer 1, 8).
„Išklausykite mažą ir didelį, nebijokite jokio žmogaus, nes teismas yra Dievo. Jeigu jums kas būtų per sunku, praneškite man, ir aš išklausysiu“ (Įst 1, 17).
„Nebijokite jų. Nes nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mt 10, 26).
„Nebijok! Kalbėk ir netylėk!“ (Apd 18, 9b).

Paskaitę Šventąjį Raštą, būtinai pastebėsime, kad Dievui kreipiantis į žmogų tiek tiesiogiai, tiek per pranašus ar angelus, dažniausiai pirmasis žodis kreipinyje, tarsi užtvirtinanti vinis, sminga žodis: „Nebijok!“. Gal ne veltui Biblijoje šis padrąsinimas – sutvirtinimas – kartojamas mums Biblijoje 366 kartus – kiekvienai dienai ir net su keliamaisiais metais.
Ar iš tiesų mes ir esame tie bijantys? Juk bent jau lietuviai – drąsi tauta. Taip net valstybės autoritetai mums pasakė.

Žmogus save laiko protingiausiu ir drąsiausiu tvariniu Žemėje (juk neveltui gaminasi atominį ginklą). Asmeniškai nesutinku su tokia aksioma. Ir dėl (ne)protingumo, ir dėl (ne)drąsos. Tačiau visiškai aišku bent jau tai, kad būtent tik žmogus žino, jog tikrai mirs. Ir tai – pagrindinė žmogaus baimė, nors dažniausiai sau ir neįvardijama. Bet lemianti nemažą dalį mūsų veikimo modelių.

Mirties baimė. Štai susitinki gimines, artimus bičiulius po kokio dešimtmečio nesimatymo (irgi dažniausiai laidotuvėse) ir šaltukas nubėga... Mintis apie senėjimą ir mirtį durklu duria. Baimė, kad mirsime, skatina mus reikalauti iš Dievo „draudimo poliso“, vis atkeliauti į bažnyčią, deja, neretai tik tam, kad „užpirkti Mišias“. Mane vis kamuoja mintis, kad koks devyniasdešimt procentų bažnyčioje – tai tie, sąmoningai ar nesąmoningai, norintys susimokėti „draudimo įmokas“: „užpirkimais“, aukomis, netgi maldomis ar inertišku ramybės palinkėjimu...
O Viešpats supratingas. Ne guosdamas, o tvirtindamas: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“ (Jn 14, 19b).

Kita baimė – prieš Dievą. Ne, labai gaila, ne toji pagarbi Dievo baimė, apie kurią mums kalba Biblija, tvirtindama, jog „Viešpaties baimė - išminties pradžia“ (Pat 9, 10a). Tai nerimas prieš Aukščiausiąjį ir save, kad nesikeičiu. Nors ir nenorėčiau, bet esu koks visada buvau. Nors tiek kartų tikėjausi: štai mesiu rūkyti, išguisiu tą ar aną ydą; nuo rytdienos (arba nuo Naujųjų metų tai jau tikrai!) pradėsiu melstis ir sutvarkysiu savo santykius su Dievu... Bet metai bėga, o vienąkart nakties tyloje atrandu, kad esu toks pat, kaip ir prieš dvidešimt metų. Skiriasi tik dekoracijos. Nuopuoliai ir paslydimai – tokie pat. Ir scenarijus, ir vidiniai dialogai – tie patys. Tik jau ne tokie žvalūs ir kur kas mažiau optimistiški.
Taigi tenka pripažinti, kad nesusitvarkau. Tiek kartų žadėjęs ne tik žmonai, bet ir pačiam Viešpačiui, visgi nevykdau. Neišsivalau savo „kambarėlio“... O dar sako, kad Paskutiniajame teisme reikės akis į akį duoti apyskaitą!.. Todėl bijau. Stengiuosi negalvoti. Slepiuosi, netgi suprasdamas, kad slėptis nuo Dievo man taip pat naivu, kaip ir Adomui krūmuose. Tačiau slepiuosi... Kūnu ateinu į bažnyčią, bet širdis vengia Viešpaties artumos. Ir vėl nerimą kelianti dviprasmybė.
„Viešpats jiems atsakė: 'Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: 'Ši tauta gerbia mane lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs“ (Mk 7, 6).

Išėjus iš bažnyčios ir palikus Viešpatį kažkur altorių šešėliuose, į veidą plūsteli egzistencijos baimė. Nepatvarios ne tik kainos ir akcijų kursai, bet visa mano būtis. Kur ji veda, jeigu matomiausias tos būties ženklas – vis gausėjanti vaistų dėžučių kolekcija lentynėlėje virš arbatos stalelio... „Mano laikas, Dieve, tavo rankoj, o aš saugus dabar...“ Tikiu, tikiu. Padėk mano netikėjimui.

Dar baimė – prieš žmones. Kaip kosmetika ir geru drabužiu „pabalinu savo karstą“ (atsiprašau, kūną), taip bandau slėpti tikrąjį savo veidą. Išmokta šypsena – beveik tobula gynybinė siena, deja, neteikianti šilumos. Šypsausi, nors netgi nesistengiu į kitą žiūrėti palankiai, be išankstinių nuostatų, galvoti apie jį tik teigiamai, bent iki tol, kol jis savęs neapreiškė priešingai. Ir žinau, kad pastarasis į mane žvelgia lygiai taip pat. Todėl bijau. Kaip aš pasirodysiu, ką apie mane pagalvos, ar neatstums? Bijau pasijusti nereikalingas, bijau parodyti savo silpnumą, bijau prašyti pagalbos... Pasaulis – tarsi didelė olimpiada. Kur gyvybiškai svarbu užimti prizines vietas. O kas gi toks sakė, kad „tarp jūsų taip neturi būti. Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 43-44).

Ko mes bijome? Anądien pravažiavau Rietavo bažnyčią. Pagalvojau: „Ne bažnyčia, o pilis: aukštos, tvirto mūro gynybinės sienos, du pagrindiniai žvalgybiniai bokštai (laukiant Viešpaties atėjimo, žinoma), o iš šonų dar įvairiausių bokštelių ... Tiek visokių architektūrinių subtilybių... O langeliai pastogėje – šaudymo angos. Ir ne tik Rietave. Ar tokia architektūra ką nors byloja apie mūsų sielos būsenas? „Jūs statote aukštai ir tvirtai. Ten kur reikėtų statyti – statybos ženklų nematyti“ (indų išmintis).

Bijome, nes vaikštome su kaukėmis. Keičiame jas pagal supančių žmonių auditoriją, aplinkybių kombinacijas, bet neatsisakome. Mes negyvename tiesoje nei prieš Dievą, nei prieš kitus žmones, nei prieš save. Keistai pasirodytume, net jeigu pabandytume, kadangi kaukė – mūsų civilizuoto gyvenimo neišvengiamybė. O jeigu negyvename tiesoje, gyvename baimėje. O drąsos surogato dalį suteikia susikurtasis vaizdinys, kurį pasiunčiame kitam virtualiai, klaviatūra, taip pat mieliau „bendraudami“ sms žinutėmis arba rašydami komentarus anoniminiais slapyvardžiais. Tokiu būdu galime drąsiai aptarinėti net Dievo „plaučius ir kepenis“.

Vienas inteligentiškas „sausas“ (negeriantis) alkoholikas, labai jau savotiškai išpažįstantis Jėzų savo Gelbėtoju, vis kartoja frazę iš Jokūbo laiško: „Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus (..), kad būtumėte išgydyti“ (Jok 5, 16). Jo filosofija paprasta: pirmas pasakyk apie save visą tiesą ir nebereikės bijoti, o kitas bus nuginkluotas, kad net nepasmerks tavęs, o tik gerbs už drąsą ir atvirumą.
Ir neliks ko spėlioti, ko apkalbėti. Neliks ir baimių, nesusipratimų, nesusikalbėjimų ir nesikalbėjimo. Jeigu tikrai tikime, kad „nieko nėra uždengto, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Lk 12, 2).
Regis, taip viskas paprasta! Ir reikia tiek nedaug. Regis...
Tik gyventi tiesoje. „Tik“ ir „net“. „Tiesa ir teisingumas Viešpačiui mieliau negu auka“ (Pat 21, 3). „Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią“ (2 Tim 1,7).

3 komentarai: