Concilium Vaticanum IIum, vale!

Frank K. Flinn

Viso pasaulio katalikai nebeturėtų puoselėti iliuzijų. Popiežiaus Benedikto XVI neseniai paskelbtas sprendimas, kuriuo skatinamas platesnis tradicinių lotyniškų Tridento mišių naudojimas, tėra naujausias žingsnis jo ilgalaikės kampanijos, kuria siekiama panaikinti liberalias bažnyčios praktikų, kurios nuo septinto praeito amžiaus dešimtmečio populiarios tarp katalikų, reformas.

Šis žingsnis viso pasaulio diecezijose gali paskatinti liturgines schizmas.

Pastarąją mišių formą 1570 m. Romos mišiole paskelbė popiežius Paulius V. Šis ritas numato, kad kunigas stovi ant paaukštinto altoriaus, nusigręžęs nuo žmonių, o švenčiausias liturgijos vietas murma lotyniškai.

Tridento mišių laikytasi iki 1969 m., kai Popiežius Paulius VI paskelbė naująją Vatikano II Susirinkimo (1962-1965) mišių formą. Laikantis senoviškiausių krikščioniškų pamaldų formų, naujoji Eucharistija buvo išversta į vietines kalbas. Kunigas atsisuko į parapiją. Liturginė muzika apėmė plačią stilių įvairovę, įskaitant gospelą, afrikietišką giedojimą su būgnais, meksikietiškus mariachi orkestrus, liaudies muziką ir netgi populiariosios muzikos ritmus. Konservatyvieji katalikai tuojau pat užsipuolė naująjį ritą, tačiau Paulius VI perspėjo, kad šiuolaikiniame pasaulyje Evangelijos žinia bus prarasta, jei į žmones ji nesikreips jų kalba ir per jų papročius.

Tradicionalistų mažuma nesiliovė kritikavusi permainas. 1988 m. buvęs prancūzų arkivyskupas Marcel LeFebre nedidelę katalikų mažumą nuvedė į schizmą, nes kartu su savo sekėjais nepriėmė, anot jų, eretiškų „Pauliaus VI mišių“. Lefebristai ne tik atmentė naująją liturgiją, jie atmetė ir esmines Vatikano II Susirinkimo doktrinas apie ekumenizmą, tikėjimo laisvę ir kolegialumą. Kolegialumas buvo būtent ta ekleziastinė samprata, kuri formavo Vatikano II Susirinkimą. Tradicionalistų neapykantos gelmė Vatikano II Susirinkimo mokymo atžvilgiu buvo ir tebėra stulbinama.

Priešingame bažnyčios sparne progresyvieji norėjo toliau plėtoti Vatikano II Susirinkime pradėtus darbus – kalbant ne vien apie liturgiją, bet ir apie ekumenizmą, pasauliečių dalyvavimą, krikščionišką socialinę veiklą (išsilaisvinimo teologija, feminizmas, ekologija) bei etikos teoriją (kunigų celibatas, gimimų kontrolė). Paulius VI pradėjo visa tai stabdyti, o popiežius Jonas Paulius II bei naujasis jo prefektas Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai, kardinolas Joseph Ratzinger, ėmėsi tai stabdyti iš esmės.

Jie griebėsi ardyti progresyvųjį bažnyčios sparną. Devintame dešimtmetyje jie užtildė išsilaisvinimo teologą Leonardo Boffą, iš dėstytojų pašalino šveicarą Hansą Küngą ir amerikietį Charlesą Curraną bei be skrupulų prižiūrėjo neteisėtą indo Tissa‘os Balasuriya‘os ekskomuniką (šis aktas vėliau buvo atšauktas). Jau šiemet popiežius cenzūravo Salvadoro jėzuitą, išsilaisvinimo teologijos atstovą Joną Sobrino, naudodamas seną Vatikano taktiką - suplakti iš konteksto išimtas citatas.

Ir priešingai, pontifikatas išliko nepaaiškinamai atlaidus schizmatikams lefebristams, nepaisant tos paniekos, kurią šie nuolat rodė paties Vatikano atžvilgiu. Iš tiesų devintame dešimtmetyje kardinolas Ratzinger jiems suteikė nemokamos amunicijos. Liturginio traktato įžangoje jis pareiškė, kad moderniosioms mišioms būdingi įnoringi „šou elementai“ ir „fabrikacijos“. Toliau jis gyrė Rytų katalikų ir Ortodoksų Eucharistiją ir teigė, jog tai yra „amžinosios liturgijos“ pavyzdžiai. Jo pastabose galima įžvelgti eurocentriško nusistatymo.

Bendraudamas su daugybe Katalikų bažnyčios atšakų, popiežius nėra nešališkas. Jis tiesiog kapituliavo lefebristams, kurie ir toliau iš aukšto ir su panieka žiūri į paprastus katalikų parapijiečius, kurie norėtų Dievą šlovinti savo kalba ir matyti į juos atsigręžusį kunigą. Apeliavimas į „amžinąją liturgiją“ yra neteisingas. Ankstyviausiųjų bažnyčių liturgijoms buvo būdinga tiek formų, tiek kalbų įvairovė, pirmoji karta vartojo aramėjų, graikų ir sirų kalbas. Seniausioje žinomoje bažnyčioje, kuri neseniai atkasta Megiddo, Izraelyje, altorius nėra paaukštintas ir atskirtas, o kaip tik yra pačiame šlovinančios bendruomenės centre. Tikras tradicionalistas su džiaugsmu priimtų šią pasaulio kalbų ir kultūrų įvairovę, kaip ją priėmė ankstyvoji bažnyčia.

Kodėl tariu sudie Vatikano II Susirinkimui? Vienas to susirinkimo pagrindų buvo prieš pusę amžiaus kilęs liturginis sąjūdis. Liturgijos reformuotojai buvo įsitikinę, kad liturgija yra sukurta ir skirta visiems Dievo žmonėms – tiek dvasininkijai, tiek pasauliečiams. Jau pats graikų kalbos žodis „liturgia“ reiškia „žmonių darbas“. Šis supratimas geriausiai įkūnija kolegialumo principą – esminę teologinę idėją, kuri formavo Vatikano II Susirinkimą. Tuo tarpu Tridento mišios yra kunigo darbas. Atsukdamas liturginį laikrodį ne į ankstyvųjų krikščionių bendruomenių laikus, o į inkvizicijos klestėjimo ir popiežiškojo monarchizmo Trente metą, popiežius Benediktas XVI apleidžia kolegialumo principą, kuris aprėpia visus vyskupus, visus kunigus, visus diakonus ir visus pasauliečius, kaip šlovinančią mylimų tikinčiųjų bendruomenę. O tai Vatikano II Susirinkimui ištaria „Sudie!“.

„The Boston Globe“, 2007 07 10
vertė Kęstutis Pulokas

religija.lt

Teresėlė ir Leninas

Atostogaudamas daug klausiau radijo, ypač man įstrigo pasakojimai apie katalikų organizuotą žygį - Teresėlės palaikų rodymą ir vežiojimą po Lietuvą. Ko tik neprisiklausiau - ašaringos moterys dūsavo, kaip jose apsigyveno Teresėlės dvasia, kiti pasakojo, kad tiesiog juto, kaip Teresėlė fiziškai yra greta ir patyrė vadinamąjį "šventųjų bendravimą", stebuklus ir t.t.Tiesa, pasakotojai jautėsi kiek nejaukiai ir patys suprato, kad jų lyrizmas prie mirusio žmogaus palaikų vežiojimo atrodo keistai, o kai kada ir kvailai, tad būtinai pridurdavo:"Tai suprasti galima tik tikėjimu, o ne protu".
Klausant šitų postringavimų norisi pasakyti, kad tikėjimas remiasi Dievu ir Jo žodžiu, o jei nereikai tikėjimo proto, tai Dievas jo mums ir nebūtų davęs. Šiuo atveju panašu, kad kai kurie žmonės proto patys atsisako klausyti ir bando dangstytis "tikėjimu". Tikėjimas negali remtis nabašninko tampymu po pasaulį. "Kūnas be dvasios yra miręs", -sako Biblija ir jokio lyrizmo ir dvasingumo. "Iš dulkės kilai, dulke virsi",- sakoma Pradžios knygoje.
Miręs kūnas tėra kūnas, kuriame nieko nėra ir būti negali, tai tas pats kas nešioti gyvatės odos išnarą ir aiškinti, kad čia yra gyvatė.Katalikybė atsakinga už tai, kad parodo tikėjimą, kaip kažkokių keistuolių ir nevispročių susirinkimą, garbinančių mirtį ir atliekančių keistus ritualus. Leiskite paklausti, kur katalikiškas triūbinamas mirusiųjų pagerbimas, kai mirusį žmogų tampo po pasaulį?
Arba dar gražiau - tūlas katalikų docentas aiškina, kad kaip duona sulaužoma per vakarienę, taip ir "šventųjų" palaikai padalinami dalimis, kad visiems atitektų. Kas čia dabar? ne tik kad ramybės neduoda, bet dar ir gabalais sukapoja kūną - jokiu "tikėjimu" to nepridengsi, nes mano galva, tai elementariai nežmoniška.Ir Dievas kišti prie tokių nesąmonių negalima, net nusikalstama.
Beje, kaip paskutinį argumentą galiu pasakyti, kad yra dar vienas galingas neužkastas kūnas - Lenino. Tik komunistai nesugalvoja jo sukapoti į gabalus ir išsiuntinėti po pasaulį, kad komunizmas sparčiau plistų. Įsivaizduokit, kas darytųsi, jei kas nors pateiktų tokią įdėją?
Beje, vežioti Lenimo palaikus po pasaulį jau buvo sumanyta, bet komunistai pasipriešino - čia ne cirkas, o miręs žmogus, kurį gerbti reikia, tada buvo tokia jų nuomonė ir pozicija.

Autorius: Linas

Apie galutinę prasmę ir religiją.

Viktoro E. Frankl‘io mintys

Iš knygos „Nesąmoningas Dievas“ (Vaga, 2000)

Freudas teigia: „Religija yra visiems žmonėms būdinga įkyriųjų būsenų neurozė; kaip ir vaiko neurozė ji randasi iš Edipo komplekso, iš santykio su tėvu“.

Esame pasiruošę kone apversti šį sakinį ir veikiau pasakyti: įkyriųjų būsenų neurozė – tai psichiškai sunegalavęs religingumas.

Matyt, silpdamas religingumas pradeda ir švinkti. Argi neįsitikinome, kad ir kultūros srityje, taigi vertinant ne tik individualiu, bet ir socialiniu masteliu, išstumtas tikėjimas išsigimsta ir virsta prietarais? Kad tai vyksta ten, kur religinis jausmas tampa tironiško intelekto, techninio proto3 auka? Šia prasme daugelis šiandieninės kultūros reiškinių tikrai gali atrodyti kaip „visuotinė įkyriųjų būsenų neurozė“ – daugelis, išskyrus kaip tik religiją.

O individualią, ne kolektyvinę, įkyriųjų būsenų neurozę, netgi bet kokią neurozę apskritai neretai galime apibūdinti taip: neurotiška egzistencija keršija pati sau už savąjį transcendencijos stygių4.

Religingumas tėra tikras, kai jis egzistencinis, t.y. tada, kai žmogus ne varu į jį genamas, o pats apsisprendžia. Šį egzistenciškumo momentą papildo kitas, spontaniškumo, momentas: jei tikrasis religingumas turi būti egzistencinis, reikia laiko, kad jis spontaniškai suvešėtų. Niekada nereikia žmogaus versti. Galime teigti: į tikrąjį religingumą žmogaus nenugins Id – ir prievarta nepastūmės niekas.

Kaip žinia, jau Freudas, panašiame kontekste užsiminęs apie „dvejopą sąmoningumą“, nurodė, kad nesąmoningo turinio įsisavinimas turi terapinį efektą tik tuo atveju, kai įsisąmoninimas vyksta spontaniškai. Tai teisinga ir kalbant apie religiją: jei pacientas pasveiksta tik spontaniškai įsisąmoninęs išstumtus „kompleksus“, nesąmoningo religingumo atveju išganyti gali tik spontaniškas to religingumo proveržis.

Bet koks programinis darbas šia linkme būtų bergždžias. Viską gali sužlugdyti labiau ar mažiau sąmoningas ketinimas5.

Norėdami apibūdinti žmogiško matmens santykį su dieviškuoju, galėtume pasitelkti auksinio pjūvio taisyklę. Pasak jos, mažesnioji visumos dalis sutinka su didesniąja taip, kaip didesnioji su visuma. Ar negalėtume to paties teigti ir apie gyvūno ir žmogaus bei žmogaus ir Dievo santykį? Kaip žinia, gyvūnui būdinga tam tikra aplinka, o žmogus „turi pasaulį“ (Max Scheler); tačiau šio pasaulio santykis su antgamtiniu toks, koks gyvūno aplinkos santykis su žmogiškuoju. Tai reiškia: jei gyvūnas, žvelgdamas iš savo aplinkos, neįstengia suprasti žmogaus ir jo pasaulio, žmogus irgi nepajėgs suvokti antgamtinio pasaulio, suprasti Dievo, nujausti jo motyvų.

Tarkime, beždžionei daromos skausmingos injekcijos, norint gauti serumo. Ar ji kada nors įstengs suprasti, kodėl turi kentėti? Iš savo aplinkos beždžionė negali suprasti žmogaus, įtraukusio ją į savo eksperimentus, samprotavimų: žmogaus pasaulis, prasmės pasaulis jai neprieinamas, nepasiekiamas, į šį matmenį ji negali prasiskverbti. Ar nereikėtų tarti, kad žmogaus pasaulį savo ruožtu pranoksta kitas, kurio prasmė – aukščiausia prasmė – tik ir tegali suteikti prasmę žmogaus kančiai.

Nesyk mačiau mirštančius užkietėjusius ateistus, kurie visą gyvenimą tiesiog bjaurėjosi tikėjimu „aukštesne būtybe“ ar kito, aukštesnio matmens sąlygota gyvenimo prasme. Tačiau mirties patale, „savo mirties valandą“, jie liudijo tai, ko neįstengė patirti ištisus dešimtmečius: saugumą, kuris ne tik pašiepia jų pasaulėžiūrą, kurio jau neįmanoma intelektualizuoti nei racionalizuoti. Kažkas kyla, veržiasi de profundis6, nešdamas visišką pasitikėjimą, neaišku, kam skirtą, nežinia, kuo pasitikintį; pasitikėjimą, nepaisantį nelemtos diagnozės. [...]

„Tokių ligonių viltis leidžia nujausti kur kas gilesnę, transcendentinę jos prasmę: matyt, viltis yra įaugusi į žmogaus būtį, negalinčią apsieiti be jos, teigiančios būsimą pilnatvę, kuria tikėti žmogui ir dera, ir įprasta be jokių dogmų“7 [...]

Religinis tikėjimas galiausiai yra tikėjimas antprasme (Über-Sinn), pasitikėjimas ja.

Žinia, tokia religijos samprata nedaug teturi bendro su konfesiniu ribotumu ir jo išdava – religine trumparegyste, Dievą laikančia tokia būtybe, kuriai terūpi, kad kuo daugiau žmonių ja tikėtų, ir dar taip, kaip prisako ta ar kita konfesija. Aš tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad Dievas būtų toks smulkmeniškas. Antra vertus, negaliu įsivaizduoti ir to, kad bažnyčiai būtų prasminga reikalauti, jog aš tikėčiau. Aš negaliu norėti tikėti – kaip negaliu norėti mylėti, primesti sau meilės, kaip negaliu primesti sau vilties. Esama dalykų, kurių negali norėti ir kurie neatsiranda, pareikalavus ar paliepus.

Panašiai esti ir meilės, ir tikėjimo atveju: jai nepamanipuliuosi. Tai intencionalūs fenomenai, atsirandantys tik tada, kai nušvinta adekvatus objektas. (p. 69)

Freudas mus išmokė laikyti žmogų būtybe, iš esmės tesiekiančia vienintelio dalyko – malonumo. Kaip tik Freudas įvedė malonumo principą; antra vertus, realybės principo koegzistencija anaiptol neprieštarauja Freudo hipotezei, kad pagrindinė žmogaus motyvacija – tai malonumo siekis; juk Freudas nesyk pabrėžia, kad realybės principas savo ruožtu tarnauja malonumo principui, tėra šio „modifikacija, kuria iš esmės irgi siekiama tik malonumo“, ir „kuri reiškia malonumo principo tąsą kitomis priemonėmis“. „Šio akimirksnio malonumo, kurio padariniai abejotini, atsisakoma tik tam, kad vėliau kitais būdais būtų patirtas labiau garantuotas malonumas“8. Antra vertus, neturėtume nepastebėti ir pamiršti, kad, Freudo požiūriu, malonumo principas savo ruožtu tarnauja platesniam, B. W. Cannono aprašytam homeostazės principui, kurio tikslas yra mažinti vidines įtampas, kad būtų išlaikyta arba atstatyta vidinė pusiausvyra. Freudas irgi panašiai apibūdino „psichikos aparato tikslą“: „nugalėti, įveikti iš išorės ir iš vidaus tą aparatą užplūstančius dirgiklius ir jaudulius“.

Tokiam paveikslui stinga fundamentalios ontologinės žmogaus egzistencijos charakteristikos, kurią norėčiau pavadinti savęs transcendavimu. Žodžiu, teigiame, kad žmogaus būtis visada pranoksta save, visada krypsta į kažką, kas jau nėra ji pati, - kažką arba ką nors kitą! Kitaip tariant, žmogų galiausiai domina ne kokios nors jo paties vidinės būsenos, ne malonumas ir ne vidinė pusiausvyra; jis atsigręžia į pasaulį, išorinį pasaulį, ir šiame pasaulyje ieško prasmės, kurią įstengtų įgyvendinti, ar žmogaus, kurį galėtų mylėti. Kartu ikirefleksyvi ontologinė savivoka leidžia jam šiek tiek nutuokti, kad save jis realizuoja tik tiek, kiek įstengia save pamiršti, o save pamiršta irgi tik tiek, kiek atsiduoda – tam reikalui, kuriam tarnauja, ar tam asmeniui, kurį myli. (p. 89-90)

„Tikėjimas – tai ne mąstymas, atsisakantis mąstomo reiškinio realumo, bet mąstymas, papildytas mąstančiojo egzistenciškumu“ (V. E. Frankl, Der unbedingte Mensch, Wien, 1949).

Kaip elgiasi žmogus, susidūręs su „nepažiniu“ reiškiniu? Gal leisite performuluoti klausimą? Ar esate kada nors stovėję scenoje? Jei taip, atsimenate, kad rampų šviesos akinami vietoj žiūrovų salės tematėte didelę juodą skylę; bet turbūt jums nekilo mintis abejoti, kad žiūrovai yra, ar ne? Panašiai atsitinka daugeliui mūsų planetos gyventojų: kasdienybės „spindesio“ akinami „didelę juodą skylę“ jie užpildo simboliais. Tai vienas žmonių poreikių: „įžvelgti“ kažką tame Nieke, prieš kurį jie stovi, - kažką ar, tiksliau, ką nors. Jis, sakytume, sutaria su egzistencializmu, kurį galima redukuoti į tezę: „Nothingness is really no-thing-ness“ (Niekas iš tikrųjų reiškia buvimą daiktu). T.y. „galutinės prasmės“ atitikmuo, galutinė būtis, vienu žodžiu, Dievas, nėra daiktas tarp kitų daiktų, bet, pasak Heidegerio, „pati būtis“. [...]

Dabar grįžkime prie simbolio: plyšys (jei ne praraja), skiriantis simbolizuojantįjį nuo simbolizuojamojo, skausmingiausiai juntamas, kai kalbama apie „antbūtį“. Bet neteisūs būtume, jei susilaikytume, atsisakytume simbolizavimo vien todėl, kad simbolis niekada negali sutapti su tuo, ką jis reprezentuoja. Prisiminkime paveikslus, vaizduojančius peizažą ir dangų virš jo: kiekvienas dailininkas „parodys“ mums dangų tiesiog nupiešdamas pora debesų. Bet ar ne debesys kaip tik mažiausiai identiški dangui? Ar ne debesys, kurie tarsi leidžia nujausti dangų, iš tikrųjų užstoja jį nuo (tiesioginio) žvilgsnio? Vis dėlto jie naudojami kaip geriausias ir paprasčiausias dangaus simbolis.

Žodžiu, kas dieviška, irgi dažniausiai simbolizuojama pasitelkus kažką, kas nėra dieviška: dieviškieji atributai tėra tik žmogiškos, jei ne pernelyg žmogiškos, savybės. Dievas neišvengiamai simbolizuojamas labiau ar mažiau antropomorfiniais būdais ir pavidalais. Ar dėl šių antropomorfinių priedų turime teisę urmu atmesti visus religinius dalykus? Gal priešingai, daugiau pasiekiame prie galutinės tikrovės slėpinio artėdami simboliniu, o ne grynai abstrakčiu keliu? Konradas Lorenzas – būtent Konradas Lorenzas! – pasakė: „Globaliai vertinant valstietės iš Griunau ir B. F. Skinnerio pasaulėžiūros teisingumo mastą, paaiškės, kad valstietė, tikinti nekaltu Marijos prasidėjimu, Dievu bei visais šventaisiais, yra kur kas arčiau tiesos, nei behavioristas. [...]

Žodžiu, religiją galime apibrėžti kaip simbolių sistemą, tokių simbolių, kurie žymi tai, ko neįmanoma užfiksuoti sąvokomis, o paskui išreikšti žodžiais; bet ar šis poreikis kurti arba naudoti simbolius nėra tiesiog fundamentalus condition humaine požymis ar bruožas? Antra vertus, argi sugebėjimas kalbėti ir suprasti tai, kas pasakyta, nėra pagrindinė žmogaus charakteristika? Tad būsime visiškai teisūs apibūdinę kaip „simbolių sistemas“ atskiras kalbas, kurias žmonija sukūrė per savo istoriją.

Šitaip sugretinę religiją ir kalbą, privalome pabrėžti ir tai, kad niekam nedera skelbti savo gimtąją kalbą esant pranašesnę už kitas kalbas: kiekviena kalba kalbėdamas žmogus gali artėti prie tiesos – vienos tiesos, ir kiekviena kalba jis gali klysti ar net meluoti. Ir kiekviena religija gali būti tarpininkas, padedantis atrasti Dievą – vieną Dievą. Mes susiduriame ne tik su lingvistiniu, bet ir su religiniu pliuralizmu: religijos paprastai įgauna įvairių konfesijų pavidalus – konfesijų, iš kurių nė viena neturi teisės skelbtis pranašesne už kitas. Bet ar negali būti, kad religinis pliuralizmas anksčiau ar vėliau bus įveiktas, ir jo vietą užims religinis universalizmas? Aš netikiu tokiu religiniu esperanto. Priešingai, artėjame ne prie universalaus religingumo, bet prie asmeninio, itin suasmeninto religingumo, kai kiekvienas, kreipdamasis į Dievą, atras asmeninę, savą, jam artimiausią kalbą. [...] (p. 100-103)

Ar tai reiškia, kad artėja atskirų konfesijų ir jų organizacijų bei institucijų žlugimas? Nemanau: kad ir kokiais skirtingais stiliais žmonės išreikštų savo galutinės prasmės paiešką ir kreiptųsi į galutinę būtį, visada yra ir bus bendri ritualai ir simboliai. Juk yra daugybė kalbų, bet ar daugelis jų neturi bendro raidyno? [...]

Šio Aš-Tu-santykio, kurį Martynas Buberis laiko dvasinės egzistencijos esme, viršūnė yra malda, ir ypač jos, kaip dialogo, struktūra. Tereikia atsižvelgti į tai, kad būna ne tik tarpasmeninis, bet ir vidinis asmeninis kalbėjimas, būtent pokalbis su pačiu savimi. Apmąstydamas jį neseniai ir vėl grįžau prie apibrėžimo, kurį – tiksliai atsimenu – susikūriau būdamas penkiolikos metų, ir kurio nenorėčiau slėpti nuo jūsų. Jis skamba taip: Dievas yra mūsų intymiausių pokalbių su savimi partneris. Praktiškai tai reiškia: kaskart, kai esame visiškai vieni, kaskart, kai mūsų pokalbį su savimi lydi kraštutinė vienatvė ir kraštutinis sąžiningumas, šių pokalbių su savimi partnerį galime teisėtai vadinti Dievu – nepriklausomai nuo to, ar laikome save ateistais, ar tikinčiaisiais. Šis skyrimas neesminis operatyvaus apibrėžimo atveju. [...] Bet argi išties taip svarbu, tariama ar tikra yra toji „kraštutinė vienatvė“? Gal svarbu vien tai, kad ji pažadina „kraštutinį sąžiningumą“? Esu tikras, kad Dievas nelabai užsigaus, kai kas nors Jį supainios su „savimi pačiu“ ir tiesiog kitaip pavadins. Klausimas tik, ar apskritai esama tikrų ateistų. Kiekvienas iš mūsų yra tikintis bent jau platesne šio žodžio prasme savo nesąmonintose gelmėse, kad ir koks išstumtas, užverstas būtų šis tikėjimas. Ir jei Freudas kartą prasitarė, kad žmogus dažnai būna ne tik kur kas amoralesnis, nei tikisi, bet ir kur kas moralesnis, nei mano, mes galime pridurti: kartkartėmis jis gali būti ir kur kas religingesnis, nei pasiruošęs pripažinti. Šis tikėjimo visuotinumas – tebūnie tai nesąmoningas tikėjimas ar tikėjimas galutine prasme – paaiškina, kodėl save laikantys ateistais neatsilieka nuo sąmoningai tikinčiųjų sugebėjimu atrasti savo gyvenimo prasmę (tai galima įrodyti empiriškai). (p. 103-106)

Tikėjimas Dievu yra besąlygiškas, antraip tai nėra tikėjimas Dievu. [...] Faktai liudija, kad La Rouchefoucauld‘o aforizmą, nusakantį išsiskyrimo poveikį meilei, galima varijuoti: kaip vėtra užgesina mažą ugnį ir įpučia didelę, tai ir katastrofos susilpnina menką tikėjimą ir sustiprina tvirtą. (p. 106-107)

Parengė Ridas

Misijinė ar kylanti bažnyčia?

Šioje svetainėje nemažai prirašyta apie taip vadinamą „kylančią“ bažnyčią. Šiandien vienas draugas man parodė puslapį, kuriame aprašyta „misijinė“ bažnyčia. Apie šių bažnyčių persidengimą jau rašė TallSkinnyKiwi. Jums pateiksiu tai, ką išverčiau – vieną puslapį iš Friend of Missional:

Tapti misijiniu reiškia keisti mąstymą

„Judėjimų“ eroje misijinis judėjimas vertinamas tik kaip viena iš programų – vos ne mados reikalas. Jei taip mąstome, klystame, nes misijinis judėjimas nėra vien tik dar vienas judėjimas. Tai – visavertė Kristaus eklezijos (gr. ekklesia – Bažnyčia. Vert. past.) išraiška: kas ji yra, kuo ji pašaukta būti bei ką turėtų atlikti. Savo esme, misijinis judėjimas pasireiškia per besikeičiantį mąstymą. Šį pasikeitimą įvardija Edas Stetzeris ir Davidas Putmanas savo knygoje Breaking the Missional Code (Perlaužti misijinį kodą):

• Nuo programų link proceso (from programs to process)
  
• Nuo demografijos link įžvalgos (from demographics to discernment)
  
• Nuo modelių link misijos (from models to missions)
  
• Nuo pritraukimo link įkūnijimo (from attractional to incarnational)
  
• Nuo vienodumo link įvairovės (from uniformity to diversity)
  
• Nuo profesionalizmo link užsidegimo (from professional to passionate)
  
• Nuo vietų skaičiaus link išsiuntimo (from seating to sending)
  
• Nuo apsisprendimų link mokinystės (from decisions to disciples)
  
• Nuo aritmetinės link geometrinės progresijos (from additional to exponential)
  
• Nuo paminklų link judėjimų (from monuments to movements)
  

Daugeliui šie pasikeitimai gali pasirodyti per daug sudėtingi (ypač Amerikos evangelikams), tačiau tam, kad išsamiau įvertintume, kas gi yra misijinė bažnyčia, teks žvelgti toliau įprastinių bažnyčios modelių ir iš naujo juos patikrinti biblinės istorijos šviesoje. Todėl skaitydami šį „apibrėžimą“ nesistenkite jo vertinti pagal tradicinius rėmus – keiskite mąstymą.

Kas misijinė bažnyčia nėra

• Misijinė bažnyčia nėra religinių paslaugų tiekėja ar vieta, kur žmonės susirenka tam, kad patenkintų savo dvasinį alkį savaitei.
• Misijinė bažnyčia nėra vieta, kur susirenka brandūs krikščionys, kad juos pamaitintų ir patenkintų jų poreikius.
• Misijinė bažnyčia nėra vieta, kuri samdo „profesionalus“, kad šie mokytų krikščionių vaikus bei jaunimą apie Dievą tiek, kad tėvams tuo rūpintis nebereikia.
• Misijinė bažnyčia nėra bažnyčia, kurioje gerai veikia „misijų programa“. Žmonės ir yra ta misijų programa, kuri moko eiti į Jeruzalę, Judėją, Samariją bei iki pat žemės pakraščių (pagal Apd 1,8. Vert. past.).
  
• Misijinė bažnyčia – tai ne vien nauja strategija evangelizacijai.
• Misijinė bažnyčia nėra misijinė vien todėl, kad ji šiuolaikinė, jauna, patraukli, jautri postmoderniam žmogui, jautri ieškantiems ar netgi tradicinė.
• Misijinė bažnyčia nėra dėmesio sutelkusi į tai, kaip sukurti grandiozines programas ar organizacijas, kurios turėtų įgyvendinti Dievo planus misijoms. Tai taip pat nereiškia, kad programos ar organizacijos nėra reikalingos, tačiau teigiame, kad jos nebus misijos variklis. Jos tik padės žmonėms, kurie dalyvauja misijoje.
• Misijinė bažnyčia nedalyvauja politinių partijų kovoje – nei dešiniųjų, nei kairiųjų (Amerikos krikščionys dažnai pasidalina remdami partines programas – evangelikai dažniausiai remia dešiniuosius, o liberalūs krikščionys – kairiuosius. Vert. past.). Kaip Brianas McLarenas yra rašęs, kad šiuo metu labai trūksta „violetinių krikščionių“ – žmonių, kurie nenori, kad juos vadintų raudonais ar mėlynais, bet pasižyminčių abiem atspalviais.

Misijinės bažnyčios apibūdinimas

• Misijinė bažnyčia yra tokia bažnyčia, kurios žmonės bando suprasti ir vėl atrasti, ką reiškia atsiliepti į Jėzaus išsiuntimą. Tai esminis šių žmonių tapatybės ir pašaukimo klausimas.
• Misijinę bažnyčia sudaro žmonės, kurie yra pasirengę būti Kristaus tauta savame kontekste, savoje vietoje.
• Misijinė bažnyčia supranta, kad ji turi būti kultūrines ribas pranokstanti misionierių (kontekstualizuota) tauta savo aplinkoje (mieste, rajone, kaime ir t. t.).
• Misijinė bažnyčia eina su kultūra (yra pasaulyje), bet nesileidžia jos pavergiama (bet ne iš pasaulio). Ji tikslingai įsišaknija ją supančioje kultūroje.
• Misijinė bažnyčia supranta, kad Dievas jau yra toje kultūroje, kurioje yra ir ji, todėl ji nekelia sau tikslo atnešti Dievo į kultūrą ar žmones išgelbėti iš kultūros nagų į šventą prieglobstį.
• Misijinė bažnyčia galvoja ne vien apie kontekstualizaciją, bet ir apie bažnyčios prigimtį bei jos santykį su Dievu.
• Misijinė bažnyčia siekia suburti labai įvairias misijines bendruomenes, kad praplėstų Dievo Karalystę.
• Misijinė bažnyčia pasižymi evangelizacija. Evangeliją ji ištikimai skelbia ir žodžiais ir darbais. Vien žodžių nepakanka. Lygiai tiek pat svarbu ir kaip evangelija apsivelka kūnu ją supančioje aplinkoje. Todėl tarnauti yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir skelbti žodžiu.
• Misijinė bažnyčia viską, ką tik rengiasi daryti, derina su Missio Dei – Dievo misija.
• Misijinė bažnyčia artimo interesus vertina labiau, nei savo.
• Misijinė bažnyčia savo žodžius remia dora, morale, gerumu, užuojauta, meile bei prisikėlimą atspindinčiu, vilties pilnu gyvenimu.
• Misijinė bažnyčia vertina svetingumą –nepažįstamus priima į savųjų ratą.
• Misijinė bažnyčia save įvardija kaip bendruomenę ar šeimą, kuriai skirta bendra misija. Misijinėje bažnyčioje „vienišiems vilkams“ nėra vietos.
• Misijinė bažnyčia save vertina esant Jėzaus atstove, todėl nedarys nieko, kas galėtų suteršti jo vardą.
• Misijinė bažnyčia visame kame visiškai priklauso nuo Dievo. Ji stengiasi išaugti iš paviršutiniško tikėjimo ir mokytis gyventi pagal Dievo Karalystės tvarką.
• Misijinė bažnyčia visuomet labiausiai pasikliauja malda.
• Misijinė bažnyčia – surinkdama žmones – orientuojasi į šlovinimą, padrąsinimą, mokymą, kuris neša vaisius, praktiką, ieško Dievo artumo ir nepaliaudama derinasi prie Dievo misijos tikslo.
• Misijinė bažnyčia pagal evangelijos supratimą yra ortodoksinė (pritaria klasikiniam krikščioniškam mokymui. Vert. past.), bet gyvenime supranta kultūrą ir laisvai joje juda, kad galėtų atrasti bendrą kalbą su tais, kurie klausosi.
• Misijinė bažnyčia visą savaitę maitinasi Raštu.
• Misijinės bažnyčios bendruomenėje kiekvienas žmogus aktyviai mokosi sekti Jėzumi. Iš kiekvieno tikimasi, kad jis ar ji augs dvasiškai.
• Misijinė bažnyčia padeda žmonėms atrasti ir ugdyti savo dvasines dovanas bei tarnystėje pasikliauna apdovanotais, o ne talentingais žmonėmis.
• Misijinė bažnyčia – tai išgydymo bendruomenė, kurios žmonės vienas kitam padeda nešti naštas, o suklupusiems su užuojauta padeda atsistoti ant kojų.

Kaip atrodo misijinė bažnyčia

Savo dienoraštyje Dream Awakener (Tas, kuris pažadina sapnus. Vert. past.) J. R. Woodward išdėsto savo požiūrį į sėkmę. Jo mintys man padeda suvokti, kas yra misijinė bažnyčia. Įrašas Darbinis sėkmės apibrėžimas padeda įsivaizduoti, kaip tokia bažnyčia gali atrodyti. Ją apsrendžia:

• Ne vien kiek žmonių susirenka į pamaldas, bet kokiam skaičiui žmonių ji tarnauja.
• Ne vien kiek žmonių tarnauja bažnyčioje, bet kiek žmonių ji parengė tarnystei.
• Ne vien kiek žmonių tarnauja savoje bažnyčioje, bet kiek jų tarnauja už bažnyčios ribų.
• Ne vien tai, keliems žmonėms ji padeda išgyti, bet kiek ji gydo pasaulį (t. y. kiek ji dalyvauja skleidžiant teisingumą, išgydymą, paramą).
• Ne vien kiek tarnysčių įkuria, bet kiek tarnysčių ji remia pati.
• Ne vien kiek netikinčių žmonių atveda į tikinčiųjų bendruomenę, o kiek ‚tikinčiųjų‘ padeda patirti, kas yra sveika bendruomenė.
• Ne vien kaip sėkmingai sutvarsto senas savo žaizdas, bet kaip sugeba bendradarbiauti su Dvasia gydytoja.
• Ne vien skaičiuoja Dievo jai pavestus tarnystės resursus, bet kiek gerų tarnų išugdė pasaulio labui.
• Ne vien vertina savo misijos sėkmę, bet ištikimybę savo Dievui.
• Ne vien kokia vieninga yra vietinė bendruomenė, bet kokia vieninga yra rajono, miesto ir pasaulinė Bažnyčia.
• Ne vien kaip giliai neria į Rašto gelmes, bet ar ištikimai atlieka savo vaidmenį dieviškoje istorijoje.
• Ne vien rūpinasi, kaip sekasi šaliai, kurioje ji tarnauja, bet kiek rūpinasi kitų šalių gerove.
• Ne vien kiek žmonių atveda į karalystę, o kiek karalystės neša į pasaulį.

Česlovas Kavaliauskas: lageryje geriau

Internetinis dienraštis "Bernardinai" priminė apie Naujojo Testamento vertėjo Česlovo Kavaliausko dešimtąsias mirties metines.
Išties, tikras neformalas šis žmogus buvo. Todėl manau, verta apie tai priminti ir čia. Vienas įsimintiniausių mano pokalbių su juo buvo, kai jis įvardino savo depresijos priežastį (senatvėje jam teko gydytis nuo depresijos). Iš pradžių jis nurodė apie galimybes pasitarnauti Dievui ir žmonėms būnant kunigu. Toliau kalbėjomės apie katalikiškos sistemos formalizmą ir biurokratiškumą ir kaip tokie dalykai įrėmina kunigą. Tada jis ir pratrūko:
- Tai štai dėl to man ir depresija.
Jis prisipažino, kaip skrupulingai jaunystėje būdamas klieriku ir kunigu stengėsi laikytis visų taisyklėlių, ritualų ir panašių žmogų varžančių katalikiškos sistemos sugalvotų dalykėlių:
- Tu tik nepasakok kunigams - kalbėjo Česlovas - bet žinok, man lageryje buvo geriau negu katalikiškoje kunigavimo sistemoje, aš lageryje atsigavau, pradėjau dainuoti.
Ir užtraukė lagerio metų dainą: - O Rozmari...
Pokalbio klausėsi dar dvi pasimetusios sesės vienuolės. Daina, aišku, ir jas privertė nusišypsoti :)
Išties, buvimas sovietų lageryje labai pakeitė Česlovą Kavaliauską. Domėjimąsi filosofija pakeitė susižavėjimas tiksliaisiais mokslais. Ne paslaptis, kad sovietai į lagerį buvo surinkę to meto šviesiausius žmones, o tai leido net lageryje vieniems kitus šviesti ir įkurti neoficialią akademiją. Buvimas lageryje nepaliko jokių abejonių, kad prievartinės sistemos žalingos. Jau visam laikui jam svetimas liko aklas paklusnumas vadovams ir konformistiškumas.
Nežinau, kokiomis aplinkybėmis Česlovas pakliuvo į lagerį. Ar už kažkokius antisovietinius pasisakymus ir veiklą, kaip teigia vieni, ar tai nutiko visai kitomis, net anekdotiškai skambančiomis aplinkybėmis. Gal ir viena, ir kita. Mat vienas kunigas dirbęs su Česlovu vienoje parapijoje pasakojo apie tai, kaip Česlovas bandė spręsti vieną moralinę dilemą. Būdamas jaunas vyrukas, jis pajuto, kad yra neabejingas vienai merginai, o savo kunigiško pažado laikytis celibato jis jokiu būdu nenorėjo sulaužyti. Dėl to sukėlė chuliganišką situaciją milicijos skyriuje. Keli milicininkai buvo nokautuoti, o Česlovas - ištremtas labai toli nuo savo pagundų objekto. Tikrai nežinau, kiek galima tikėti kokiu Česlovo kolegos pasakojimu, bet kad jis turėjo ne tik bekūniam kunigui būdingų jausmų, bet ir labai vyriškai žmogiškų jausmų, galite įsitikinti perskaitę jo poezijos knygelę "Pažadėtoji žemė".
Nesvetimas jam buvo ir humoras. Mėgo pasišaipyti iš kunigų karjeristų. Vienas kunigas gavo raštą su įvairiais svarbiais parašais ir antspaudais, kad jis yra skiriamas kardinolu. Po kiek laiko paaiškėjo, kad tai buvo Česlovo pokštas.
Kaip turi elgtis ir gyventi kunigas, Česlovas buvo susidaręs savitą sampratą, nelabai suprantamą kitiems kunigams. Bandė jis sulaužyti ir nusistovėjusį Lietuvoje paprotį imti pinigus už mišias ir kitus dvasinius patarnavimus. Tik aišku, čia ne vieno žmogaus darbas pakeisti visą sistemą. Norint išgyventi teko prisitaikyti.
Turtų jis, aišku, jokių neturėjo. Atsikraustęs į naują parapiją, jis atsivežė su savim motiną ir kelis ryšulėlius. Tos parapijos klebonas paklausė, o kur gi jo turtas, kada jis su viskuo atsikraustys? Česlovas parodė į savo motiną: - Čia mano turtas.
Kadangi Česlovas buvo nusiteikęs prašančiam išmaldos neatsakyti, o duoti dažnai nelabai turėjo ką, tai vieną kartą žmogui atidavė savo kunigišką sutaną. Sako - pasisiūsi gal kokį švarką ar kelnes. Nuo to laiko ir neįsigijo naujos sutanos. Dėl to mėgo pasišaipyti iš kitų kunigų, kad jie su suknelėm vaikšto :)
Na o žmonėms Česlovas nenuilsdamas įrodinėjo, kad Kristus tikrai prisikėlė ir tai yra jo ir visų žmonių džiaugsmas!
Senatvėje, kai jau prasidėjo depresijos požymiai, jis kiekvieną dieną atgavos ieškojo Dievo Žodyje. Jis pasakojo, kaip atgauna jėgas ir gyvenimo džiaugsmą kiekvieną rytą skaitydamas Naująjį Testamentą.

Pateikiu ištrauką iš Bernardinai.lt publikuojamo Č. Kavaliausko straipsnio Teologijos atgimimui:

Kalbant apie dabartinę teologijos padėtį, aišku, kad niekas nenori jos griauti, kadangi jos neįkainojamas turtas - Dievo Apreiškimas. Todėl jos pagrindas privalo būti giliausi Šventojo Rašto tyrinėjimai. Tačiau visai kas kita vadinamoji spekuliatyvinė ar sisteminė teologija. Ga neišvengiama filosofija, tačiau ji privalo tarnauti ad hoc, būtent vietinio pobūdžio uždaviniams spręsti (pvz., logikos ar terminologijos apžvalgoje). Labai reikėtų saugotis, kad teologai nemanipuliuotų Dievo vardu, kraipydami žmogaus likimą. (Prisiminkime, kad Jėzus atsisakė įsikišti į turto padalijimo reikalą!)

Moralės srityje mes iš naujo privalome įsižiūrėti į istorinį Jėzų, kuris atmetė "senųjų padavimą", taigi žmogiškas išmones, susmulkėjusias ceremonijas ir apskritai buhalterinę sistemą Bažnyčios rūmuose. Būtina nurodyti į judaizmo bei helenizmo reliktus mūsų tikėjime. Būtina sugrįžti prie evangelinio šaltinio: "Sek paskui mane!" Vietoj pasaldinto (ypač dėl netikusio meno) arba monofizitinio Jėzaus būtina iškelti jo nusižeminimą "iki kryžiaus mirties", nušviesti laisvanorišką užsiangažavimą žmonijos istorijoje, ypač jo kenozę ("apiplėšė pats save" - graikiškai: ištuštino save"). Būtina labai radikaliai nuvalyti nuo visų abejonių tikrą Jėzaus prisikėlimą tikslios Naujojo Testamento istorinės kritikos ir semantikos šviesoje. Nereikia baidytis ir "teologijos iš viršaus", kurioje sukoncentruota geriausia senovės išminčių tradicija, kur tik filosofine kalba perteiktas Filipiečiams laiško turinys: "Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardąy, kilniausią iš visų vardų" (Fil 2,9). Jo Jėzus be kitų privalumų - herojinė asmenybė, kuri ne tik dėl savo prigimties, bet ir dėl žygdarbio užsitarnavo ypatingą išaukštinimą. Jis ir Žmogaus sūnus, ir eschatologinis karžygys ant balto apokaliptinio žirgo, Jis teis tautas ir duos ataskaitą už visų mūsų istoriją. Jis pasipuošęs ne karaliaus regalijomis, bet krauju permirkusiu drabužiu (plg. Apr 19,13), todėl, kad tik Jis - blogio problemos sprendimas. Jis - vienintelis atsakymas į visas istorijos tragedijas. Tai Jis nesismulkindamas dovanoja po denarą ir tiems, kurie plušėjo ištisą dieną, ir tiems, kurie teisėtai dirbo vieną valandą. Jis viešai paskelbė, kad tikėjimas gali perkelti kalnus ir tikėjimas gali prikelti numirusius. Tai jis - priešingai visoms ambicijoms - nuplovė mokinių kojas ir deklaravo, kad mūsų tarpe jis kaip tas, kuris patarnauja bičiuliams. Tai jis viešai pareiškė, kad nusidėjėlei atleidžiamos nuodėmės, nes ji labai pamilo... Susigraudinusiam ant kryžiaus piktadariui jis pažadėjo dar tą patį vakarą priimti jį į rojų.

Štai, tas netiesinis, vadinasi, nebuhalterinis Kristus, kuris plačiu mostu visus kviečia prie savo širdies. Ir didingasis žvaigždynų Viešpats, ir švelnus mažų vaikelių laimintojas. Ir tokio Jėzaus, deja, niekados nepateiks jaunajai kartai teologiniai sausuoliai, buhalterinės filosofijos mastodontai. Jis vienintelis kunigas, kuris savo esybe patvirtino: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13).

Daugiau Č. Kavaliausko tekstų>>

Daugiau apie jį>>

Gelminė psichoanalizė ir egzegezė.

Jau anksčiau buvo "neformaluose" vienas G. Beresnevičiaus straipsnelis apie "Kleriker".
Ir štai šiandien e. paštu iš vienos uolios katalikės gavau pilną Beresnevičiaus paskaitų konspektą ta tema. Kažkaip neapdairiai G. Beresnevičius buvo įleistas dėstyti į Kauno kunigų seminariją. Tačiau, kai vienas klierikas sugalvojo atsispausdinti jo VDU dėstomų paskaitų konspektą, Gintarui daugiau nebereikėjo dėstyti seminarijoj.
Taigi, jo paskaitos nėra originalus dalykas, o greičiau Eugeno Drewermanno knygos pristatymas. Atrodytų originalios mintys buvo išdėstytos senokai ir net ne Lietuvoj, bet štai ir šiandien laiške kuriame gavau šį tekstą yra toks pristatymas:
"... Atradau begales savo minčių ir jausenos apie katalikybę ir jos sklaidą "ant mūsų"..."
Tai gal ir kitiems katalikams šis tekstas pasirodys nepasenęs ir suteiks progos pasvarstyti.
Aš šį tekstą esu skaitęs kažkada anksčiau. Ne viskas man jame patiko. Nelinkęs aš pritarti Drewermanno egzegezei. O štai katalikiškos terpės psichologinę būseną, tai jis gerai pastebėjo (nežinau, gal situacija jau pasikeitus, rašykite, diskutuokite).
Tekstas neredaguotas ir netaisytas.

Atsisiųsti paskaitų tekstą>>