Paimkime maisto, nes "dar ilgas kelias". Pelenuose kepta duona. Atgailos duona... Temaitina mane, Viešpatie, ta duona - turiu eiti...
Antai vėlei mokiniai sprendžia skaičiavimo uždavinį. Štai jau baigė - sudėjo, padaugino, atėmė. Skubiai verčia jie patį paskutinį puslapį, - ,"ar gautas atsakymas?" Jei ne, ieško klaidos, vėl iš naujo daugina, atima… Ir mano gyvenimas - milžiniškas uždavinynas… Vykdau savo pareigas, sprendžiu uždavinius. Taip tęsis tol, kol nuskambės giesmės žodžiai: Requiem - Lux.
Vis viena ir ta pati mintis nuolat ramybės neduoda: kur patogiau ir šilčiau prisiglaudus. Bet ir vėl reikia eiti... Dažnai pajuntu kankinantį nuovargį. Žinoma, kaip nenuvargsi įvairius šunkelius išbraidęs! Bet kiekvieną kartą, kai pažvelgiu Tau į akis, man rodos, kad mano užspausta siela atsitiesia, o nuvargusios kojos pailsi... Žinau, Viešpatie, kad Tavo takai tiesūs! ir uolius Tavo kelių keleivius vadiname "rectus ac simplex" - "tiesūs ir paprasti". Tavo keliai tiesūs. Tik aš kraipau juos. Ir taip dažnai teisinuosi ir nuo aukos bėgu… Simboliška, kad laidotuvių dieną giedame: Dirige Domine Deus meus in conspectu tuo viem meam. Taigi: praėjo gyvenimas, nuvargo mūsų kojos, o nueita taip mažai, taip mažai. Ėjome ne tiesiu Viešpaties keliu, bet vingiuotu it Čiurlionio "Žalčio" sonatos taku.
Kai žengėme į Tavo kūriniją ir klausėme jos "kas esi Tu?", greitai rasdavome daugiau ar mažiau aiškų, visada mus patenkinantį atsakymą. Mes pasitenkindavome net ir visiškai neaiškiu atsakymu. Bet kai mūsų sielos gelmė klausia apie Tave patį, jokio aiškesnio atsakymo nerandame. Visa, ką tik apie Tave žinojome, išsakome, bet galų gale vėl turime ištarti: "O vis dėlto tai nesi Tu!" Visi mūsų išmokti žodžiai, kai juos pradedame taikyti Tau, tampa nepakenčiamai menki, šiurkštūs, banalūs... Kaip pavadinti begalybę? Juk ir vardas Begalinis, kurį mes Tau davėme, nėra joks vardas, nes jis prasideda priešdėliu ,"be". Ir tas ,"be" yra mūsų kančia. Už jo, kaip ir už "ne", slypi nepajėgumas, baimė, nusivylimas. Gerai darė tie žmonės, kurie Tavo Vardo niekad neištardavo ir nerašydavo. Kaip Tave pavadinti, Tave, kurs esi toks paslaptingas ir toks neapsakomai didis? Tave, kurs esi visa ir ,"be Tavęs nėra kito". Sunku mums pakelti tą Tavo neaprėpiamumą. Mums, norintiem viskam duoti vardus, viską pasiimti, į ką nors atsiremti. Sunku... Kaipgi mes prisiglausim prie Tavęs, kurs esi nuolatos "ne tas..."?
Mūsų būties pagrindinis jausmas - troškimas pabėgti nuo "nieko", nuo nebūteis. Bėgimas nuo nebūties - yra bėgimas ir į Tave -Tave, "kurs esi tas, kurs esi"...
Bet mums neužtenka žinoti, kad Tu esi. Kai žmogus žino apie Tave tik tiek, kad Tu esi, jis kenčia.Taip, žodžiai "Tu esi" gali slėpti ir tai, kas džiugu, ir tai, kas baisu. Nėra ko stebėtis, kad žmogus, kuris žino tik tai, kad esi, nežino, kaip Tave pasitikti. Jam norisi ir nuo Tavęs bėgti, ir artintis prie Tavęs. Bet galų gale jis tegali užsidengti akis, parpulti kniūbsčias ir drebėti. Drebėti ne is meilės, ne iš neapykantos, bet vien dėl Tavo paslaptingumo.
Dieve, Tu mūsų diena, tačiau Tu esi
Ne vien Šviesa, bet ir Tamsa. Dieve,
Tu esi ir Diena, ir Naktis. Ir Tavo šviesos saulė
Žemės vaikams kartais atrodo juoda.
Tamsi, bet kartu ir šviečianti.
Traukianti į save ir atstumianti.
Iš Tavęs sklinda gaivinanti šiluma, bet kartais
Aplink Tave yra nepakenčiamai šalta ir nyku.
Todėl ir Tavo rankų kūriniai
Yra kartu žavingi ir bjaurūs...
Visada keliaujant Tavo pėdomis per Tavo
Pasaulį, kai jau, rodos, surasime Tave,
Prieš mus vėl iškyla nesuprantamas,
Baisus, atstumiantis Tavo visatos paslaptingumas.
Iš knygos
Tėvas Stanislovas. Atsidūsėjimai
Dialogo kultūros institutas, 2003
penktadienis, birželio 24, 2005
pirmadienis, birželio 20, 2005
Kristaus
Kartais savęs paklausiu, kas aš esu. Bažnyčios, bendruomenės prasme. Kas aš? Ir visada sau atsakau: aš esu krikščionė. Kažkaip gera pasidaro išgirdus šį atsakymą iš savo širdies gelmių, tik kažkodėl jaučiu nuolatinį spaudimą būti prie kažkuo...
Kaskart, kai pasakau, kad vaikštau į liuteronų pamaldas, visi nustemba (na, tie, kurie pirmą kartą tai išgirsta) "Tu liuteronė?!" Tada viduje kažkas susiraukia tari atsikandęs citrinos - tai mano aš:) Aš ne liuteronė, aš ir ne katalikė, nors visus formalumus esu priėjusi būtent pastarojoje bažnyčioje. Sakau, priėjusi, ne priėmusi, nes faktas tas, kad visa, ką gavau vėliau man yra brangiau už visus tuos ritualus, kurių nesupratau, kurie man buvo nesuprantami ir niekas man jų nepaaiškino. Net nesistengė, toks jausmas. Tik išmok poteriukus, atkalk išpažinties litaniją ir tu beveik šventas. Katalikų bažnyčia mane tiek išgąsdino ir atstūmė nuo savęs, kad iki šiol jos vengiu. Buvau pora kartų užsukusi į mišias, bet kažkodėl jaučiau lygiai tą patį šaltį, net pamokslai taip visų pamėgtuose Bernardinuose man kažkaip ne taip skamba... Net nežinau, kaip...
Taigi aš ne liuteronė, tuomet kas aš? - Na, aš krikščionė.
- So...?
- So? Aš tiesiog krikščionė, kuri atrado Viešpatį ne dėl kokios nors bažnyčios veikimo, tiesiog dėl to, kad Dievas atsakė į mano klausimus, o ne Liuteris. Liuteris buvo tik įrankis Dievo rankose. O kas liuteronus padarė liuteronais?... Be to, į liuteronų bažnyčia aš buvau atvesta Jo rankos, taigi tai buvo Jo valia, kad aš būčiau ten, kur esu. Ir aš laiminga. Man čia gera, nors kartais susilaukiu tokių draugiškų pastabėlių, kad retai pasirodau. Na, ne taip jau ir retai. Stengiuosi ateiti pasiklausyti Dievo Žodžio iš kunigo lūpų kiekvieną sekmadienį, tiesiog per tuos du mano tikėjimo metus Viešpats mane vedžioja labai įvairiais keliais. Kartais nueinu pas laisvuosius krikščionis, ALFA kursus lankau pas katalikus, kai grįžtu namo pas tėvus, nueinu į sekmininkų pamaldas... Einu ten, kur veda mano širdis, o mano širdis pastaruoju metu kažkaip labai aiškiai girdi Jo balsą. Kažkas galbūt mane pavadina pasimetėle, bet savo bendruomenę aš turiu - brolius ir seseris Kristuje. Tai yra vienintelė bendruomenė, kuriai noriu priklausyti - Kristaus bendruomenei.
Kita vertus, jaučiu, kad visgi man reikia Kristaus kūno ir Kristaus kraujo, kad mano siela atsinaujintų. per tai nuplaunamos mano kojos, nes aš pati jau esu išsimaudžiusi;) Taigi, man tarsi neužtenka šlovinimo, nes iš tiesų šlovinu Viešpatį kiekvieną vakarą ir kiekvieną dieną. Šlovinu, dėkoju už žmones, kuriuos sutinku, kuriuos dar sutiksiu, nes faktas tas, kad sutinku pačius nuostabiausius žmones pasaulyje. Tokius, kurie man kelia klausimus, į kuriuos Viešpats man duoda atsakymus. Tai nuostabus bendravimas su Juo:) Bet man iš tikrųjų reikia duonos ir vyno, kuris valgomas ir geriamas Jėzaus atminimui. Kristus yra pasakes: "Kas nevalgys mano kūno ir negers mano kraujo.." ir dar Jis yra pasakęs: "Mano kūnas tikrai yra duona, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas..."
Kartais esu pasimetusi dėl viso to... Kas yra teisus: žmogus ar Dievas? Kvailas klausimas, ar ne
Kaskart, kai pasakau, kad vaikštau į liuteronų pamaldas, visi nustemba (na, tie, kurie pirmą kartą tai išgirsta) "Tu liuteronė?!" Tada viduje kažkas susiraukia tari atsikandęs citrinos - tai mano aš:) Aš ne liuteronė, aš ir ne katalikė, nors visus formalumus esu priėjusi būtent pastarojoje bažnyčioje. Sakau, priėjusi, ne priėmusi, nes faktas tas, kad visa, ką gavau vėliau man yra brangiau už visus tuos ritualus, kurių nesupratau, kurie man buvo nesuprantami ir niekas man jų nepaaiškino. Net nesistengė, toks jausmas. Tik išmok poteriukus, atkalk išpažinties litaniją ir tu beveik šventas. Katalikų bažnyčia mane tiek išgąsdino ir atstūmė nuo savęs, kad iki šiol jos vengiu. Buvau pora kartų užsukusi į mišias, bet kažkodėl jaučiau lygiai tą patį šaltį, net pamokslai taip visų pamėgtuose Bernardinuose man kažkaip ne taip skamba... Net nežinau, kaip...
Taigi aš ne liuteronė, tuomet kas aš? - Na, aš krikščionė.
- So...?
- So? Aš tiesiog krikščionė, kuri atrado Viešpatį ne dėl kokios nors bažnyčios veikimo, tiesiog dėl to, kad Dievas atsakė į mano klausimus, o ne Liuteris. Liuteris buvo tik įrankis Dievo rankose. O kas liuteronus padarė liuteronais?... Be to, į liuteronų bažnyčia aš buvau atvesta Jo rankos, taigi tai buvo Jo valia, kad aš būčiau ten, kur esu. Ir aš laiminga. Man čia gera, nors kartais susilaukiu tokių draugiškų pastabėlių, kad retai pasirodau. Na, ne taip jau ir retai. Stengiuosi ateiti pasiklausyti Dievo Žodžio iš kunigo lūpų kiekvieną sekmadienį, tiesiog per tuos du mano tikėjimo metus Viešpats mane vedžioja labai įvairiais keliais. Kartais nueinu pas laisvuosius krikščionis, ALFA kursus lankau pas katalikus, kai grįžtu namo pas tėvus, nueinu į sekmininkų pamaldas... Einu ten, kur veda mano širdis, o mano širdis pastaruoju metu kažkaip labai aiškiai girdi Jo balsą. Kažkas galbūt mane pavadina pasimetėle, bet savo bendruomenę aš turiu - brolius ir seseris Kristuje. Tai yra vienintelė bendruomenė, kuriai noriu priklausyti - Kristaus bendruomenei.
Kita vertus, jaučiu, kad visgi man reikia Kristaus kūno ir Kristaus kraujo, kad mano siela atsinaujintų. per tai nuplaunamos mano kojos, nes aš pati jau esu išsimaudžiusi;) Taigi, man tarsi neužtenka šlovinimo, nes iš tiesų šlovinu Viešpatį kiekvieną vakarą ir kiekvieną dieną. Šlovinu, dėkoju už žmones, kuriuos sutinku, kuriuos dar sutiksiu, nes faktas tas, kad sutinku pačius nuostabiausius žmones pasaulyje. Tokius, kurie man kelia klausimus, į kuriuos Viešpats man duoda atsakymus. Tai nuostabus bendravimas su Juo:) Bet man iš tikrųjų reikia duonos ir vyno, kuris valgomas ir geriamas Jėzaus atminimui. Kristus yra pasakes: "Kas nevalgys mano kūno ir negers mano kraujo.." ir dar Jis yra pasakęs: "Mano kūnas tikrai yra duona, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas..."
Kartais esu pasimetusi dėl viso to... Kas yra teisus: žmogus ar Dievas? Kvailas klausimas, ar ne
trečiadienis, gegužės 18, 2005
Vadovai
Doroti (iš „Geltonų plytų kelio“ ir „Smaragdo miesto burtininko“) metafora.
Iš pažiūros, Doroti – prastas vadovas. Netinka nei jos lytis, nei amžius. Nepasiruošusi atsakyti į viso pasaulio klausimus. Nežino, nei kur reikia eiti, nei kaip tai daryti. Pati silpna, pasimetus, pati ieško tiek kelio, tiek atsakymų. Tai – geriausi postmodernaus vadovo bruožai!
Moderniam pasaulyje (ir turiu omeny, tiek bažnyčioje, tiek versle ar politikoj) vertinami šie vadovo bruožai:
Vadovas analizuoja. Viskas išnagrinėjama, grindžiama principais, modeliais ir pan. Biblija išoperuojama, kad sužinotum, iš ko ji sudaryta – išnarstoma po kaulelį (šiek tiek baisu, nes aš pats dėstau egzegezę).
Vadovas transliuoja. Šiek tiek pagarsinus ir uždėjus aido efekto (tik šiek tiek), žmogus pasidaro didelis. Gražiai apsirengti, retorika, radijo bangomis – tai padaro vadovu.
Vadovas prižiūri ir suka mašiną. Organizacija (ar politinė, ar bažnytinė) – tik mašina, kurią reikia mokėti valdyti. Ją galima užkurti, pataisyti, optimizuoti ir pagerinti. Organizacija – tik manipuliacijos objektas.
Vadovas kariauja ir parduoda. Užkariauti, užimti; Kryžiaus žygiai, maršai; Paimti miestą ar šalį; parduoti produktą ar viziją.
Vadovas daro karjerą. Užsidirba teisę būti išklausytu. Drąsiai stoja ant apatinio laiptelio ir lipa, lipa, lipa. Nepriklausomai, ar tai – pardavėjas, kuris taps direktoriumi, ar kylantis pamokslininkas.
Vadovas sprendžia problemas. Ateik pas jį ir jis tave pataisys.
Vadovas gina (-si). Ateik pas jį ir jis tau paaiškins, kodėl jis yra teisus, o tavo abejonės yra blogos. Vadovas gąsdina. Baimė, kad atskirs. Retorikos pagalba galima rimtai įbauginti, apkaltinti, demonizuoti. Jei nepaklusi, lėksi kaip kamštis. Lygiai, kaip ir burtininkas iš už uždangos (nesimato, kad jis mažiukas – vaizduoja didelį).
Vadovas viską žino. Labai pasitiki savo nuomone. Tvirtos sistemos ir formulės. Visi kiti tik abejoja, o jis veikia.
Vadovas veikia vienas. Už širmos vietos tėra tik vienam burtininkui. Organizacinės schemos viršuje – tik vienas direktorius, vienas savininkas, vienas pastorius.
Doroti – visiška priešingybė. Kanzase pakyla uraganas ir nuneša Doroti su šuneliu Toto į kažkokią vietą, esančią už kalnų (Kanzasas – prerijos, lygumos; kalnai labai toli) – ji negali tvarkyti uragano... Į reikalą įsipainiojusi ragana, kurios stebuklingus batelius rado Doroti – viskas vyksta lyg atsitiktinai. Doroti ieško namų – keliauninkė. Prie jos kelionės (ieško namų) prisijungia geležinis medkirtys (ieško širdies), kaliausė (reikia proto) ir liūtas (ieško drąsos) – tik bendrakeleivė, keliaudami kartu ras atsakymus ir tai, ko ieško.
Doroti Bruožai:
Vietoje analizės – išmintis. Mažiau pasitikėjimo analize, žiniomis, sistemomis, informacija, „faktais“. Ieškom išminties, dvasinių disciplinų praktikos, būdo bruožų – ne profesinių žinių. Patraukia ne pirštų spragtelėjimo greitis: „žinau atsakymą į tokį klausimą!“ Lėtas, apgalvotas atsakymas – vertybė. Doroti pasižymi „švelnesniu“ autoritetu – nuoširdumas sumišęs su gyvenimo išmintimi.
Vietoje transliuotojo – klausytojas. Nesvarbu, ar garsiai šauki; svarbu, ar moki klausytis. Doroti bendrakeleivius patraukia išklausydama istorijų. Toks vadovas sukuria saugią vietą, kurioje buriasi komanda. Tokią komandą ji užkuria jautriomis ausimis ir širdimi.
Vietoje techniko – dvasios draugas. Modernizme 1 Kor 13 gali skambėti panašiai taip: „Jei myliu iš visos širdies ir galiu padėti savo gyvenimą už juos, bet neturiu žinių, esu didžiausias žioplys ir niekam tikęs vadovauti. Pereinamas laikotarpis vėl sugrąžina prie Pauliaus minties.
Karį ir pardavėją keičia šokėjas. Teleparduotuvės, nesibaigiančios reklamos erzina. Niekas nenori būti „laimėtas Kristui“ kokiame nors kryžiaus žygyje. Lygiai taip pat nebepasitiki dangaus masalu, lyg jis būtų atostogos Tailande. Jei Evangeliją pateikiame lyg ji būtų karinė kampanija arba prekės reklama, ji neteks savo žavesio postmodernaus žmogaus akyse. Vadovas, o ypač evangelistas, turi klausytis muzikos, girdėti ritmą. Turi padėti kitiems išgirsti tą muziką ir kartu žengti pirmus žingsnelius. Turi teikti džiaugsmą.
Vietoje karjeristo – mėgėjas. Žodžio „mėgėjas“ šaknis siejasi su žodžiu „mėgti“. Man pačiam vienas brangus žmogus, kurį gerbiu, yra minėjęs, kad nieko nėra blogiau, kai tarnystė tampa vien tik profesija, vien tik darbu, vien tik paslaugų tiekimu – kai atsiriboji nuo nebemėgstamo darbo, nuo žmonių. Nuo karštos klerikalizmo keptuvės modernistai peršoko į profesionalizmo ugnį.
Vietoj problemų sprendėjo – kelionių organizatorius. Modernioje epochoje pas ganytojus žmonės eidavo, kad sužinotų savo problemų sprendimą. Be abejonės, ir dabar kartais reikia padėti žmonėms suvokti, kaip išspręsti sunkumus. Bet postmodernūs vadovai bus lygiai tiek pat užsidegę sukurti naujas problemas, mesti naujus iššūkius, išsiruošti medžioti naujos patirties... kiek ir spręsti senas problemas. Juk taip darė ir Jėzus – neišspręsdavo fariziejų problemų, kuriems rūpėjo, kaip šią kvailą minią priversti laikytis įstatymo kaip ir jie. Jis kūrė naujas problemas – pirmiausia ieškokite Dievo karalystės.
Vietoje apologeto – atsiprašyti mokantis vadovas. Nauji vadovai mažiau gins senus atsakymus ir dažniau atsiprašys, kad nežino visų atsakymų. Modernus vadovas savo „svorį“ įgaudavo įrodinėdamas savo tiesą. Naujas vadovas pasitikėjimą užsitarnauja per autentiškumą – sakai „nežinau“, kai nežinai; prisipažįsti klydęs. Šis Doroti bruožas ir yra esminis naujo vadovo bruožas.
Vietoje gąsdinimų – priėmimas. Vienintelis pavojus, kurį kelia Doroti, yra ne tai, kad ji kažką pašalins iš savo draugijos. Pavojus slypi, kad būsi priimtas į draugiją, kuri keis tave, mes tau naujus iššūkius, kvies sekti kartu. Teks tapti vieningai dirbančios komandos dalimi – nebent pasirinksi eiti savo keliu vienas...
Vietoje žinovo – ieškantis žmogus. Kartu su Doroti keliauti motyvuoja vienintelis dalykas – jos troškimas rasti namus. Ar nestebina, kad dabartiniame krikščionių žargone žodžio „ieškantis“ reikšmė apibūdina dar netapusį krikščionimi žmogų? Kas, tuomet, lieka krikščionims? Argi vadovas neturėtų būti didžiausias „ieškovas“ – gal ir ne labai tikęs pavadinimas... :)
Vietoje solo partijos – ansamblis. Pakeliui, Doroti surinko draugų būrį. Ji džiaugėsi, kad yra ne viena. Keliaudami kartu, medkirtys, baidyklė, liūtas ir Doroti tapo partneriais, bendrakeleiviais, draugais. Jos vadovavimas motyvavo, teikė energijos, nemanipuliavo, negrasino, neskatino priklausomybės. Jis taip įkvėpė, kad nubraukę ašarą draugai galėjo atsisveikinti ir eiti savo keliais. Ar neverta atrasti paralelių kurti naujoms bažnyčioms?
Gal paklausit – kam taip rimtai priimti vaikišką pasaką? Gal ir taip, tai – tik pasaka, kuri, kaip ir kitos pasakos, beje, perduoda didžiulę išmintį. Doroti be galo primena mūsų Viešpatį – juk sunku įsivaizduoti didijį ir baisųjį Smaragdo miesto burtininką plaunantį savo mokiniams kojas: „Nebe tarnais jus vadinu, o draugais“. Ar ne per dažnai bandom pasirodyti tuo, kuo nesame? Ar nebandom kopijuoti nebeveikiančių, pasenusių, kitiems pritaikytų metodų? Ar nebaisu, kad kas atidengs užuolaidą ir vietoj XXL supermenų ras tik M ir S žmogelius? Galbūt tada, kai išjungsime savo mikrofonus ir stiprintuvus, išgirsime Jėzaus kvietimą išmokti naujų vadovavimo būdų?
+simonas pagal Brian McLaren straipsnį Doroti apie vadovavimą, anksčiau išspausdintą žurnale Rev, 2000 lapkritis-gruodis.
Iš pažiūros, Doroti – prastas vadovas. Netinka nei jos lytis, nei amžius. Nepasiruošusi atsakyti į viso pasaulio klausimus. Nežino, nei kur reikia eiti, nei kaip tai daryti. Pati silpna, pasimetus, pati ieško tiek kelio, tiek atsakymų. Tai – geriausi postmodernaus vadovo bruožai!
Moderniam pasaulyje (ir turiu omeny, tiek bažnyčioje, tiek versle ar politikoj) vertinami šie vadovo bruožai:
Vadovas analizuoja. Viskas išnagrinėjama, grindžiama principais, modeliais ir pan. Biblija išoperuojama, kad sužinotum, iš ko ji sudaryta – išnarstoma po kaulelį (šiek tiek baisu, nes aš pats dėstau egzegezę).
Vadovas transliuoja. Šiek tiek pagarsinus ir uždėjus aido efekto (tik šiek tiek), žmogus pasidaro didelis. Gražiai apsirengti, retorika, radijo bangomis – tai padaro vadovu.
Vadovas prižiūri ir suka mašiną. Organizacija (ar politinė, ar bažnytinė) – tik mašina, kurią reikia mokėti valdyti. Ją galima užkurti, pataisyti, optimizuoti ir pagerinti. Organizacija – tik manipuliacijos objektas.
Vadovas kariauja ir parduoda. Užkariauti, užimti; Kryžiaus žygiai, maršai; Paimti miestą ar šalį; parduoti produktą ar viziją.
Vadovas daro karjerą. Užsidirba teisę būti išklausytu. Drąsiai stoja ant apatinio laiptelio ir lipa, lipa, lipa. Nepriklausomai, ar tai – pardavėjas, kuris taps direktoriumi, ar kylantis pamokslininkas.
Vadovas sprendžia problemas. Ateik pas jį ir jis tave pataisys.
Vadovas gina (-si). Ateik pas jį ir jis tau paaiškins, kodėl jis yra teisus, o tavo abejonės yra blogos. Vadovas gąsdina. Baimė, kad atskirs. Retorikos pagalba galima rimtai įbauginti, apkaltinti, demonizuoti. Jei nepaklusi, lėksi kaip kamštis. Lygiai, kaip ir burtininkas iš už uždangos (nesimato, kad jis mažiukas – vaizduoja didelį).
Vadovas viską žino. Labai pasitiki savo nuomone. Tvirtos sistemos ir formulės. Visi kiti tik abejoja, o jis veikia.
Vadovas veikia vienas. Už širmos vietos tėra tik vienam burtininkui. Organizacinės schemos viršuje – tik vienas direktorius, vienas savininkas, vienas pastorius.
Doroti – visiška priešingybė. Kanzase pakyla uraganas ir nuneša Doroti su šuneliu Toto į kažkokią vietą, esančią už kalnų (Kanzasas – prerijos, lygumos; kalnai labai toli) – ji negali tvarkyti uragano... Į reikalą įsipainiojusi ragana, kurios stebuklingus batelius rado Doroti – viskas vyksta lyg atsitiktinai. Doroti ieško namų – keliauninkė. Prie jos kelionės (ieško namų) prisijungia geležinis medkirtys (ieško širdies), kaliausė (reikia proto) ir liūtas (ieško drąsos) – tik bendrakeleivė, keliaudami kartu ras atsakymus ir tai, ko ieško.
Doroti Bruožai:
Vietoje analizės – išmintis. Mažiau pasitikėjimo analize, žiniomis, sistemomis, informacija, „faktais“. Ieškom išminties, dvasinių disciplinų praktikos, būdo bruožų – ne profesinių žinių. Patraukia ne pirštų spragtelėjimo greitis: „žinau atsakymą į tokį klausimą!“ Lėtas, apgalvotas atsakymas – vertybė. Doroti pasižymi „švelnesniu“ autoritetu – nuoširdumas sumišęs su gyvenimo išmintimi.
Vietoje transliuotojo – klausytojas. Nesvarbu, ar garsiai šauki; svarbu, ar moki klausytis. Doroti bendrakeleivius patraukia išklausydama istorijų. Toks vadovas sukuria saugią vietą, kurioje buriasi komanda. Tokią komandą ji užkuria jautriomis ausimis ir širdimi.
Vietoje techniko – dvasios draugas. Modernizme 1 Kor 13 gali skambėti panašiai taip: „Jei myliu iš visos širdies ir galiu padėti savo gyvenimą už juos, bet neturiu žinių, esu didžiausias žioplys ir niekam tikęs vadovauti. Pereinamas laikotarpis vėl sugrąžina prie Pauliaus minties.
Karį ir pardavėją keičia šokėjas. Teleparduotuvės, nesibaigiančios reklamos erzina. Niekas nenori būti „laimėtas Kristui“ kokiame nors kryžiaus žygyje. Lygiai taip pat nebepasitiki dangaus masalu, lyg jis būtų atostogos Tailande. Jei Evangeliją pateikiame lyg ji būtų karinė kampanija arba prekės reklama, ji neteks savo žavesio postmodernaus žmogaus akyse. Vadovas, o ypač evangelistas, turi klausytis muzikos, girdėti ritmą. Turi padėti kitiems išgirsti tą muziką ir kartu žengti pirmus žingsnelius. Turi teikti džiaugsmą.
Vietoje karjeristo – mėgėjas. Žodžio „mėgėjas“ šaknis siejasi su žodžiu „mėgti“. Man pačiam vienas brangus žmogus, kurį gerbiu, yra minėjęs, kad nieko nėra blogiau, kai tarnystė tampa vien tik profesija, vien tik darbu, vien tik paslaugų tiekimu – kai atsiriboji nuo nebemėgstamo darbo, nuo žmonių. Nuo karštos klerikalizmo keptuvės modernistai peršoko į profesionalizmo ugnį.
Vietoj problemų sprendėjo – kelionių organizatorius. Modernioje epochoje pas ganytojus žmonės eidavo, kad sužinotų savo problemų sprendimą. Be abejonės, ir dabar kartais reikia padėti žmonėms suvokti, kaip išspręsti sunkumus. Bet postmodernūs vadovai bus lygiai tiek pat užsidegę sukurti naujas problemas, mesti naujus iššūkius, išsiruošti medžioti naujos patirties... kiek ir spręsti senas problemas. Juk taip darė ir Jėzus – neišspręsdavo fariziejų problemų, kuriems rūpėjo, kaip šią kvailą minią priversti laikytis įstatymo kaip ir jie. Jis kūrė naujas problemas – pirmiausia ieškokite Dievo karalystės.
Vietoje apologeto – atsiprašyti mokantis vadovas. Nauji vadovai mažiau gins senus atsakymus ir dažniau atsiprašys, kad nežino visų atsakymų. Modernus vadovas savo „svorį“ įgaudavo įrodinėdamas savo tiesą. Naujas vadovas pasitikėjimą užsitarnauja per autentiškumą – sakai „nežinau“, kai nežinai; prisipažįsti klydęs. Šis Doroti bruožas ir yra esminis naujo vadovo bruožas.
Vietoje gąsdinimų – priėmimas. Vienintelis pavojus, kurį kelia Doroti, yra ne tai, kad ji kažką pašalins iš savo draugijos. Pavojus slypi, kad būsi priimtas į draugiją, kuri keis tave, mes tau naujus iššūkius, kvies sekti kartu. Teks tapti vieningai dirbančios komandos dalimi – nebent pasirinksi eiti savo keliu vienas...
Vietoje žinovo – ieškantis žmogus. Kartu su Doroti keliauti motyvuoja vienintelis dalykas – jos troškimas rasti namus. Ar nestebina, kad dabartiniame krikščionių žargone žodžio „ieškantis“ reikšmė apibūdina dar netapusį krikščionimi žmogų? Kas, tuomet, lieka krikščionims? Argi vadovas neturėtų būti didžiausias „ieškovas“ – gal ir ne labai tikęs pavadinimas... :)
Vietoje solo partijos – ansamblis. Pakeliui, Doroti surinko draugų būrį. Ji džiaugėsi, kad yra ne viena. Keliaudami kartu, medkirtys, baidyklė, liūtas ir Doroti tapo partneriais, bendrakeleiviais, draugais. Jos vadovavimas motyvavo, teikė energijos, nemanipuliavo, negrasino, neskatino priklausomybės. Jis taip įkvėpė, kad nubraukę ašarą draugai galėjo atsisveikinti ir eiti savo keliais. Ar neverta atrasti paralelių kurti naujoms bažnyčioms?
Gal paklausit – kam taip rimtai priimti vaikišką pasaką? Gal ir taip, tai – tik pasaka, kuri, kaip ir kitos pasakos, beje, perduoda didžiulę išmintį. Doroti be galo primena mūsų Viešpatį – juk sunku įsivaizduoti didijį ir baisųjį Smaragdo miesto burtininką plaunantį savo mokiniams kojas: „Nebe tarnais jus vadinu, o draugais“. Ar ne per dažnai bandom pasirodyti tuo, kuo nesame? Ar nebandom kopijuoti nebeveikiančių, pasenusių, kitiems pritaikytų metodų? Ar nebaisu, kad kas atidengs užuolaidą ir vietoj XXL supermenų ras tik M ir S žmogelius? Galbūt tada, kai išjungsime savo mikrofonus ir stiprintuvus, išgirsime Jėzaus kvietimą išmokti naujų vadovavimo būdų?
+simonas pagal Brian McLaren straipsnį Doroti apie vadovavimą, anksčiau išspausdintą žurnale Rev, 2000 lapkritis-gruodis.
šeštadienis, gegužės 07, 2005
liturgija ir laisva forma
kažkada pernai rašiau apie tai savo puslapyje... šiandien žiūrėjau, kokius įrašus skaito žmonės, ir šitas buvo vienas iš jų.
the ooze blogas mane nukreipė į vineyard.music, kad pasižiūrėčiau ką žinomas teologas ir Durhamo vyskupas N.T. Wright turi pasakyti apie liturgiją.
man labiausiai patiko keli paskutiniai jo sakiniai. žmonės TROKŠTA šlovinti, alksta susitikti su Dievu. vyskupą tėvai išmokė melstis ir skaityti šv. raštą nuo pat mažens. tikrai, ne visiems mums toks džiaugsmas teko. bet žmonės nori to. viena iš gimstančių šlovinimo formų yra šlovinimas su šeima, namuose. jei to niekad nesame darę, kaip tai gali atrodyti? ar nebus per sunku. čia pasimato liturgijos privalumai. jei įprasta manyti, kad liturgija sukausto šlovinimą, įterpia jį į rėmus, tai laisva šlovinimo forma gali taip įbauginti (jei pačiam reikia imtis vadovauti šlovinimui, jį kurti), kad nusvirs rankos. šiuo atveju, liturgija gali tapti išlaisvinančiu faktoriumi: giesmė, raštas, malda, tyla, dar viena malda ir... imamės peilių bei šakučių.
the ooze blogas mane nukreipė į vineyard.music, kad pasižiūrėčiau ką žinomas teologas ir Durhamo vyskupas N.T. Wright turi pasakyti apie liturgiją.
man labiausiai patiko keli paskutiniai jo sakiniai. žmonės TROKŠTA šlovinti, alksta susitikti su Dievu. vyskupą tėvai išmokė melstis ir skaityti šv. raštą nuo pat mažens. tikrai, ne visiems mums toks džiaugsmas teko. bet žmonės nori to. viena iš gimstančių šlovinimo formų yra šlovinimas su šeima, namuose. jei to niekad nesame darę, kaip tai gali atrodyti? ar nebus per sunku. čia pasimato liturgijos privalumai. jei įprasta manyti, kad liturgija sukausto šlovinimą, įterpia jį į rėmus, tai laisva šlovinimo forma gali taip įbauginti (jei pačiam reikia imtis vadovauti šlovinimui, jį kurti), kad nusvirs rankos. šiuo atveju, liturgija gali tapti išlaisvinančiu faktoriumi: giesmė, raštas, malda, tyla, dar viena malda ir... imamės peilių bei šakučių.
antradienis, balandžio 26, 2005
Katalikiška mariologija?
Niekam ne paslaptis, kad yra kai kurių krikščioniško mokymo pozicijų dėl kurių skirtingų konfesijų atstovai niekaip nesutaria. Viena tokia pozicija - mokymas apie Mariją. Naršydamas internete radau gerų tendencijų iš katalikiškos pusės.
Štai Antanas Saulaitis SJ paruošė eilę straipsnelių, kuriuose bando paaiškinti, kaip nutiko, kad istorijos eigoje žmonės Marijai ėmė skirti garbinimą taikytiną vienam Dievui. Idėjų autoriai atleidžia Mariją nuo pareigos būti dievaite. Jai tiesiog leidžiama būti savimi. Tuo tarpu Dievui grąžinamos Jo motiniškos savybės.
Kaip tokias idėjas vertina kiti Lietuvos katalikai?
Štai vienas komentaras:
"Jei Saulaitis būtų teologas, jam Vatikanas tikrai uždraustų reikšti tokias erezijas. Bet ir Lietuvai reikia savų Hansų Kiungų."
O čia minėti straipsneliai:
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Šventųjų bendravimo dalininkė).
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Kam priskirtume motinišką veidą).
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Neideali moteris).
Naujas tekstukas skrynioj:
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Tikinti žydė kaimietė, Dievo draugė ir pranašė).
Štai Antanas Saulaitis SJ paruošė eilę straipsnelių, kuriuose bando paaiškinti, kaip nutiko, kad istorijos eigoje žmonės Marijai ėmė skirti garbinimą taikytiną vienam Dievui. Idėjų autoriai atleidžia Mariją nuo pareigos būti dievaite. Jai tiesiog leidžiama būti savimi. Tuo tarpu Dievui grąžinamos Jo motiniškos savybės.
Kaip tokias idėjas vertina kiti Lietuvos katalikai?
Štai vienas komentaras:
"Jei Saulaitis būtų teologas, jam Vatikanas tikrai uždraustų reikšti tokias erezijas. Bet ir Lietuvai reikia savų Hansų Kiungų."
O čia minėti straipsneliai:
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Šventųjų bendravimo dalininkė).
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Kam priskirtume motinišką veidą).
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Neideali moteris).
Naujas tekstukas skrynioj:
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Tikinti žydė kaimietė, Dievo draugė ir pranašė).
antradienis, balandžio 19, 2005
Postmodernus krikščionis - III dalis
Mane sužavėjo vieno metodistų teologo ir futuristo nupieštas vaizdinys: besisupantis vaikas. Norėdamas skristi pirmyn, jis lošiasi atgal ir spiria į orą kojomis pirmyn. Man rodos, tai – bažnyčios dinamiškas prototipas. Negalim sau leisti sėdėti ir mosikuoti kojomis stovinčiose sūpynėse. Jėzus mus kviečia judėti, Jėzus kviečia suptis, Jėzus kviečia džiaugtis gyvenimu matant aplinkui veikiant Dievą.
Aš trokštu suptis – lenktis atgal ir žiūrėti, kaip mano tikėjimo broliai ir sesės šlovino Dievą ir atsiliepė į jo iššūkius būti druska ir šviesa pasaulyje, kaip jie rūpinosi vargšais, kaip aukojo savo gyvenimus, o ne rūpinosi vien savimi ir savo namais. Aš lenkiuosi atgal ir matau daugybę šlovinimo perlų, nuostabių maldų, kurios ir toliau išreiškia mano širdį Dievui.
Bet aš spiriu kojomis į priekį ir esu įsitikinęs – Dievas mums paruošęs daugybę naujų siurprizų, naujų iššūkių, į kuriuos reikės atrasti naujus atsakymus, nes senieji nebe daug tepadės. Esu įsitikinęs, kad kai keičiasi žmonės, keičiasi kultūra, turi keistis ir kalba, keisis ir mąstymo konstrukcijos, keisis metaforos, keisis mūsų vaizduotė.
Mums vėl iš naujo tenka atsakyti į daugybę klausimų. Ką reiškia šlovinti Dievą? Ką reiškia būti išgelbėtu? Ką reiškia būti Bažnyčia? Ką reiškia mylėti savo artimą? Ką reiškia rūpintis vargšais, našlaičiais ir našlėmis? Ką reiškia būti Dangaus Karalystės piliečiu?
Ir todėl, manau, esam priversti kalbėtis apie tuos dalykus. Esam priversti loštis atgal ir spirtis į priekį ir tai daryti vienu metu, o ne paeiliui...
Kai tik užsimenam apie namų bažnyčią, vienas iš pirmųjų klausimų, kurį išgirstam yra „kaip šlovinsim“? Bet teks atsakyti dar daugybę kitų klausimų. Kaip atrodys vadovai? Kaip atrodys mokymas? Kaip augsime dvasiškai? Kaip atrodys tarnystė? Kaip atrodys misija? Ką kalbėsime apie tikėjimą? Ką reiškia evangelizacija? Pasikalbėsim apie besikeičiančias metaforas. Ir nemanau, kad mes turim pasirinkimą. Man rodos, kad apie tai kalbėtis būtina, jei norim toliau save vadinti Jėzaus mokiniais.
Aš trokštu suptis – lenktis atgal ir žiūrėti, kaip mano tikėjimo broliai ir sesės šlovino Dievą ir atsiliepė į jo iššūkius būti druska ir šviesa pasaulyje, kaip jie rūpinosi vargšais, kaip aukojo savo gyvenimus, o ne rūpinosi vien savimi ir savo namais. Aš lenkiuosi atgal ir matau daugybę šlovinimo perlų, nuostabių maldų, kurios ir toliau išreiškia mano širdį Dievui.
Bet aš spiriu kojomis į priekį ir esu įsitikinęs – Dievas mums paruošęs daugybę naujų siurprizų, naujų iššūkių, į kuriuos reikės atrasti naujus atsakymus, nes senieji nebe daug tepadės. Esu įsitikinęs, kad kai keičiasi žmonės, keičiasi kultūra, turi keistis ir kalba, keisis ir mąstymo konstrukcijos, keisis metaforos, keisis mūsų vaizduotė.
Mums vėl iš naujo tenka atsakyti į daugybę klausimų. Ką reiškia šlovinti Dievą? Ką reiškia būti išgelbėtu? Ką reiškia būti Bažnyčia? Ką reiškia mylėti savo artimą? Ką reiškia rūpintis vargšais, našlaičiais ir našlėmis? Ką reiškia būti Dangaus Karalystės piliečiu?
Ir todėl, manau, esam priversti kalbėtis apie tuos dalykus. Esam priversti loštis atgal ir spirtis į priekį ir tai daryti vienu metu, o ne paeiliui...
Kai tik užsimenam apie namų bažnyčią, vienas iš pirmųjų klausimų, kurį išgirstam yra „kaip šlovinsim“? Bet teks atsakyti dar daugybę kitų klausimų. Kaip atrodys vadovai? Kaip atrodys mokymas? Kaip augsime dvasiškai? Kaip atrodys tarnystė? Kaip atrodys misija? Ką kalbėsime apie tikėjimą? Ką reiškia evangelizacija? Pasikalbėsim apie besikeičiančias metaforas. Ir nemanau, kad mes turim pasirinkimą. Man rodos, kad apie tai kalbėtis būtina, jei norim toliau save vadinti Jėzaus mokiniais.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
