KAS YRA „KYLANTI BAŽNYČIA“?

Prie šio uždavinio – bandyti paaiškinti, kas yra „Kylanti Bažnyčia“ – stoju turėdamas nevienareikšmiškus jausmus.

Iš vienos pusės, jaučiu, kad man tekęs uždavinys sprendžiamas ne taip, kaip turėtų. Pati „Kylančios Bažnyčios“ vertybių sistema linksta nuo apibrėžimų prie istorijų, nuo aiškiai struktūrizuotų argumentų prie patirties. Atrodytų, būtų geriau, jei pasakotume, ką išgyvename, kas džiugina, kas liūdina, ko bijome, kas drąsina.

Tačiau yra ir kita pusė. Matyt tai – žmogaus prigimtis: priimamą informaciją sisteminti, rasti apibendrinimus, bandyti apibrėžti. Turime tai daryti. Tik gal reikėtų suvokti savo ir savo sistemų ir apibrėžimų ribas bei galimybes.

Todėl iš kitos pusės jaučiu privilegiją, galėdamas su savo broliais ir sesėmis pasidalinti tuo, kuo gyvenu, ką atrandu – klausimais, kuriuos tenka analizuoti. Viliuosi, kad šis pristatymas bus daugiau statydinantis, nei griaunantis, kad bus priimtas kaip pateiktas iš brolio, o ne iš pavojingo priešininko.

Kaip jau minėjau, dėl laiko ir, pagaliau, mano paties sugebėjimų gerai suvokti šį palyginti naują reiškinį, pristatymas nebus nei išsamus, nei tobulas. Nepavyks išvengti ir grubių apibendrinimų. Tepadeda man Dievas.

Pirmiausia, pabandysiu jums pristatyti keletą, man atrodo, esminių punktų, kurie galėtų padėti susipažinti su šiuo „Kylančios Bažnyčios“ fenomenu. Apžvelgsiu keletą jo aspektų. Tai Formos, Priemonės, Teologija, Misija.

Pirmiausia, reikėtų paminėti, kad „Kylančios Bažnyčios“ uždavinys nesiskiria nuo kitų Bažnyčios išraiškų. Ji ir toliau siekia geriau pažinti Dievą, leisti Jam mus keisti bei vykdyti Jo valią. Tai – nesikeičiantis Bažnyčios uždavinys. Tačiau yra ir dalykų, kurie keičiasi – netgi turi keistis.

Formos

Manau, nereikia įrodinėti, kad bėgant amžiams – pradedant apaštalų kuopele, sekant persekiojamus Jėzaus mokinius, atsiliepiant į kylančias erezijas, formalizuojant ir „legalizuojant“ Bažnyčią, jai sustiprėjus ir perėmus pasaulinio valdymo svertus, joje išaugant korupcijai ir pribrendus reformoms, jai skylant į įvairiausio plauko šakas, jai kalbantis su iškylančiais valdžios ir mokslo iššūkiais ir t.t. – Bažnyčia keitėsi. Ji keitėsi daugybę kartų, mėgindama atsakyti į iškylančius iššūkius, kad ir toliau būtų druska ir šviesa pasaulyje.

„Kylanti Bažnyčia“ – tai dar viena pasikeitimų banga; pasikeitimų, kurie, turime vilties, padės Bažnyčiai atsiliepti į naujai kylančius iššūkius. O kas pasaulyje yra nauja? Tik gerai pamiršta sena.

Šie pasikeitimai vyksta gana chaotiškai, nėra labai kryptingai koordinuojami. Matydama kylančią sekuliarizaciją Vakarų pasaulyje, Bažnyčia bando klausti „kodėl“ ir ieško sprendimo būdų.

Kadangi šie pasikeitimai vyksta visame denominaciniame spektre (tiek magistriniame ir laisvame protestantizme, tiek ir pačioje katalikybėje ir net stačiatikybėje!), šie pasikeitimai atrodo labai skirtingai. Nenuostabu pamatyti liturginius elementus nuomojamoje salėje, ir lygiai taip pat nenuostabu sėstis į kėdžių ratą katedros viduryje. O ką jau kalbėti apie alternatyvaus šlovinimo pamaldas be formalaus pamokslo, apie teologinius pokalbius pubuose, Biblijos studijas kavinėse, diskusijas įvairiausiose interneto svetainėse kartais pretenduojančias net ir į virtualios bažnyčios pavadinimus (o kartais jo besikratančios). Taip pat sutiksime ir namų bažnyčias arba vien tik tikinčių draugų vakarienes su Rašto skaitymu ir malda vieniems už kitą. Spektras labai platus.

Priemonės

„Kylanti Bažnyčia“ taip pat asocijuojama su angliškų žodžių akronimu EPIC: Experience (patirtis), Participation (dalyvavimas), Image (vaizdas) ir Community (bendruomenė).

Patirtis (Experience)

Nuo abstrakčios analizės prie patirties. Matydami, kaip žmogaus galiomis pasitikėjusi modernizmo epocha baigia savo gyvavimą dviem pasauliniais karais, ekologine krize ir terorizmo šešėliu, o krikščionijoje savo tiesą iki išprotėjimo bandančias įrodyti tūkstančius denominacijų, kai kurie žmonės pradeda kritiškiau žiūrėti į savo sugebėjimus iki galo suprasti, kas yra kas. Todėl vienas iš „Kylančios Bažnyčios“ aspektų yra tas, kad vietoje to, kad savo mąstymo produktą pateiktume kaip objektyvią tiesą, jį pateikiame kaip subjektyvią patirtį bei linksta prie gilesnės tradicijos, apjungiančios visą krikščionišką tikėjimą (maždaug nuo eros pradžios iki pirmųjų Bažnyčios susirinkimų).

Taip pat, labai struktūrizuotus trijų punktų pamokslus dažnai papildo arba keičia istorijos ir liudijimai. Yra manoma, kad tie, kurie klausosi šių pasakojimų, galės atrasti paralelių ir savo gyvenime bei sugebės geriau suvokti visus apibrėžimus lenkiantį begalinį visagalį Dievą.

Dalyvavimas (Participation)

Supratimas, kad esame ne vien protaujančios ir skaitančios būtybės, tampa svarbu ne vien išgirsti, bet ir pačiupinėti, atsistoti, priklaupti, judėti. Lygiai taip pat suprantame, kad tikėjimas yra ne vien išmokstamas protu, bet ir išreiškiamas gyvenimu. Svarbu dalyvauti. Jei kažkokie teologijos aspektai neturi įtakos gyvenimui, ne labai ir vertinama.

Vaizdas (Image)

Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Telefonija, radijas, TV ir internetas pakeitė mūsų bendravimo formas. Vaizdas tapo kone nepakeičiamas. Kaip tai atsispindi bažnyčioje? Tai – retorinis klausimas.

Bendruomeniškumas (Community)

Susvetimėjusi visuomenė veržiasi ir į Bažnyčią. Dalyvavimas sekmadieninėse pamaldose kartais primena koncertą ar pokalbių šou be jokių įsipareigojimų. Bendruomeniškumas, kur žmonės iš tiesų dalinasi gyvenimu, yra vienas iš atsakų į šį iššūkį.

Patirtis, dalyvavimas, vaizdas ir bendruomeniškumas – tai „Kylančios Bažnyčios“ bruožai.

Tačiau formos ir priemonės – ne viskas. Be jų taip pat privalu paminėti teologiją ir misiją.

Teologija

Dažną kartą girdime labai evangelišką teiginį: keičiasi formos, bet turinys lieka tas pats. Prisimenu, kaip baigus LCC, mano pastorius, kviesdamas prisijungti vadovaujant bendruomenei, man sakė: „Kam tau dar mokslai – juk tu ir taip žinai daugiau už mus. Ar kas nors pasikeitė nuo Augustino ir Tomo Akviniečio?“

Spėju, kad taip. Liuteris iškėlė frazę „vien tikėjimu“. Kalvinas pabrėžė Dievo suverenumą. Liberalai savą tikėjimą bandė paaiškinti remdamiesi protu. Evangelikai jiems bandė atsakyti lygiai tais pačiais metodais: „Mūsų tikėjimas yra racionalus, paremtas faktais ir dėsniais.“

Teologinės diskusijos vyksta. Šioje vietoje tenka prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6,44). Tai mus veda prie paskutinės mano išskirtos srities – prie misijos.

Misija

Ortodoksija (teisingas tikėjimas) formuoja mūsų ortopraksiją (teisingą gyvenimo praktiką). Liuteronams būtų svarbu prisiminti fariziejams Jėzaus ištartus žodžius: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‚Juk mūsų tėvas ¬ Abraomas.’“ Kalvinistams ir toliau reikia atsakyti, koks yra žmogaus vaidmuo jo išgelbėjime. Liberalai neišvengs iššūkio, kad jei atsisakysime Dieviškojo apreiškimo, liksime tuščiomis rankomis.

„Kylančios Bažnyčios“ misijos supratimas, mano manymu, yra labai anabaptistinis. Išgelbėjimo liudijimas bus Dvasios vaisiai – pasikeitęs gyvenimas. Tačiau kalba eina toliau: ar turime vien saugotis susitepti šio pasaulio neteisybe, ar atsiliepsime į Dievo siuntimą jį mylėti (Jn 3,16) ir jame veikti kaip pasikeitimo agentams – kad jis būtų geresnis, kad įrodytume, jog ne vien žodžiais, bet ir darbais mes Tėvynę mylim! Dievas mus šaukia būti ne vien žodžio klausytojais, bet ir jo vykdytojais. Kaip ir Abraomą, Dievas mus žada palaiminti, kad per Kristaus Dvasią mumyse būtų palaimintos visos tautos.

Įrašo autoriaus svetainė: sekluma.lt

Malda ir Dievas

Kaimelio kunigas buvo šventas žmogus, todėl parapijiečiai, kai tik prispausdavo nelaimė, nuolat kreipdavosi į jį pagalbos. Tada jis pasitraukdavo į vis tą pačią atokią girios vietą ir sukalbėdavo tik jam žinomą maldą. Dievas visada ją išgirsdavo ir pagelbėdavo kaimui.

Kai jis mirė, žmonės pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebuvo šventas, bet žinojo tą atokią girios vietą ir anos maldos paslaptį. Taigi jis sakydavo taip:

- Viešpatie, tu gi žinai, nesu aš šventas, bet tikiu, kad nepanaudosi to prieš mano žmones, tad išklausęs maldą ateik mums padėti.

Ir Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Kai ir šis mirė, žmonės ištikus nelaimei pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusįjį, kuris mokėjo maldą, bet nebežinojo tos vietos girioje. Taigi jis sakydavo taip:

- Viešpatie, negi tau svarbu vieta? Argi bet kokia vieta netampa šventa vien nuo tavo buvimo? Tad išklausęs mano maldą ateik mums padėti.

Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Kai ir jis mirė, o žmones užklupdavo nelaimės, jie kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebežinojo nei tos maldos, nei vietos girioje.Taigi jis sakydavo taip:

- Juk ne žodžiai tau rūpi, Viešpatie, bet kenčiančios širdies šauksmas, tad išklausęs mano maldą ateik mums į pagalbą.

Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Po šio kunigo mirties žmonės ištikus nelaimei skubėdavo pas jį pakeitusįjį, kuriam labiau nei malda rūpėjo pinigai. Jis sakydavo Viešpačiui:

- Koks gi tu Dievas, jei lengvai galėdamas pašalinti vargus, kuriuos pats mums ir atsiunti, nenori pajudinti net mažojo pirštelio, kol nepuolame prieš tave keliaklupsti maldauti? Galiausiai elkis kaip tau patinka.

Ir tai taręs jis grįždavo prie savo kasdienių darbų.

Dievas dar kartą išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Anthony de Mello

Atviras laiškas giesmių kūrėjams

Jau seniai ką berašiau į šį mūsų puslapiuką. Žiūriu, kad ir kiti ne baisiai aktyvūs buvo patapę. Tai dabar bandau situaciją taisyt. Tik ką baigiau versti ir publikavau Brian McLareno Atvirą laišką giesmių kūrėjams. Siūlau ir jums pasiskaityti. Tęsinys mano puslapyje.

Šis atviras laiškas pirmą kartą buvo išspausdintas žurnale Worship Leader Magazine. Laiškas buvo adaptuotas ir perspausdintas gavus autoriaus leidimą. Vertimui taip pat buvo gautas autoriaus leidimas. Straipsnio originalą rasite čia.

Sveiki gyvi, giesmių autoriai, šlovintojai, šlovinimo vadovai, muzikantai ir menininkai bei bendrakeleiviai sekantys Jėzumi.

Keletą pastarųjų metų turiu privilegiją nemažai keliauti, lankyti ir kalbėtis su jaunais besiformuojančiais vadovais. Galbūt esu kviečiamas jiems kalbėti pagal sistemą „man daugiau, nei keturiasdešimt“ ir galbūt todėl, kad daugelis jų bando suprasti postmodernizmo iššūkius, dėl kurių man pačiam nuslinko beveik visi plaukai ir apie kuriuos esu parašęs keletą knygų. Sugrįžęs namo tarnauju bažnyčios, kuri apsisprendė žengti į postmodernizmo platybes bei drąsiai ir užtikrintai pažvelgti jo iššūkiams į akis. Sakau „drąsiai ir užtikrintai“ suprasdamas, kad bažnyčia dar neturi žemėlapių, kurie galėtų jai padėti patirti šį nuotykį, todėl iš tiesų neturime aiškaus supratimo, kur einame, išskyrus tai, kad bandome sekti Jėzumi. Turbūt jaučiamės panašiai, kaip Izraelio vaikai, palikę modernizmo Egiptą ir perėję Jūrą į nežinomybės dykumą. Viliamės, kad Dievo siųstas dulkių debesis ir ugnies stulpas ves mus dieną ir naktį.

(skaitykite toliau…)

Ankstyvosios bažnyčios krikščionys

Kažkaip užsimaniau truputuką atnaujinti šitą mūsų rubrikėlę. Ir vat sumąsčiau šiandien, kad noriu įdėti vieną laišką, kurį radau ieškodama internete informacijos apie anktyvosios bažnyčios krikščionis. Man jis nerealiai patiko. Tikiuosi, jums irgi bus malonu jį skaityti ir kai kuriuos dalykus apmąstyti.

Tai ankstyvosios bažnyčios krikščionių aprašymas, rastas laiške, kuris vadinamas "Laišku Diognetui". Šis laiškas rašytas mūsų eros 2-ąjame amžiuje, jo autorius nežinomas.

"Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose. Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai.

Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. Jie tuokiasi, kaip ir kiti; jie augina vaikus; bet jie neišveja savo atžalų. Jie turi bendrą stalą, tačiau ne žmonas. Jie yra kūne, tačiau negyvena pagal kūną. Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai. Jie paklūsta egzistuojantiems įstatymams ir savo gyvenimais pranoksta juos.

Jie myli visus ir yra visų persekiojami. Jie nežinomi, tačiau smerkiami. Jie yra žudomi, tačiau padaromi gyvais. Jie yra neturtingi, bet praturtina daugelį. Jiems visko trūksta, tačiau visuose dalykuose jie yra pertekę. Jiems priekaištaujama, tačiau šie priekaištai yra garbingi. Jie apkalbami, tačiau pateisinami. Juos keikia, o jie patys laimina. Juos niekina, o jie pagerbia. Jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai. Kada juos muša, jie džiaugiasi, lyg būtų daromi gyvais. Žydai juos puola kaip svetimšalius, ir graikai juos persekioja; o priešiškumo priežastį jų priešai negali pasakyti.

Trumpai sakant, kaip siela kūne, taip ir krikščionys pasaulyje. Siela yra pasklidusi po visus kūno narius, ir krikščionys yra pasklidę po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, tačiau nėra iš kūno; taip pat ir krikščionys gyvena pasaulyje, tačiau nėra iš šio pasaulio. Siela nematoma, budi matomame kūne; taip pat krikščionys yra pastebimi šiame pasaulyje, tačiau jų pamaldumas yra neregimas. Kūnas nekenčia ir kovoja prieš sielą, nors nieko blogo iš jos nepatiria, tik kad siela priešinasi kūno užgaidoms; ir pasaulis nekenčia krikščionių be priežasties, nes jie pasipriešina jų malonumams. Siela myli kūną ir jo narius, kurie jos nekenčia; lygiai taip ir krikščionys myli tuos, kurie jų nekenčia. Siela yra patalpinta kūne, tačiau pati palaiko kūno gyvybę; lygiai taip ir krikščionys yra uždaryti pasaulyje kaip kalėjime; tačiau jie laiko pasaulį nuo sugedimo. Nemirtinga siela gyvena mirtingame kūne; taip ir krikščionys gyvena tame, kas genda, tačiau laukia negendamumo Danguje. Siela pagerėja apribojus maistą ir gėrimą; ir krikščionys auga, nors kasdien baudžiami. Šią dalį Dievas paskyrė krikščionims pasaulyje; ir ji negali būti iš jų atimta."

Vienybės apraiškos

Vienas toks žmogus paprašė, kad iš savo dienoraščio, įmesčiau vieną rašinėlį ir čionais. Kažkaip niekad nedrįstu savavališkai:) Savoj erdvėj, nors ir nevisai uždaroj, visgi saugiausia... Vat ir išlenda yla iš maišo... Panašiai kaip ir su tuo ekumenizmu... Prieš porą savaičių buvau maldos už krikščionių vienybę savaitės pabaigtuvių pamaldose.

Gražūs žodžiai, gražios maldos, gražūs pamąstymai… Iš tikrųjų kartais pagalvoju, kad trūksta darbų, kurie rodytų tą mūsų tarpusavio meilę ir pripažinimą. Galbūt kunigai ir pastoriai ir elgiasi taip – neteisdami ir nesusireikšmindami, bet toli gražu ne visi... Kaip ir ne visi išdrįsta eiti šia linkme, nepaisant jaučiamo kvietimo, Dvasios kvietimo. Per daug esame pripratę būti žemiškose sistemose. Ir dar yra šiaip žmonės, o žmonės yra žmonės… Ne visi mąsto ir bando suprasti Dievo žodį, o daugiau vadovaujasi tradicija… Koks blogas daiktas tas prisirišimas.. Išskyrus, žinoma, prisirišimą prie Kristaus. :)

Dar pagalvojau, kaip kardinolas Bačkis ir visi kunigai (kitų tradicinių denominacijų) jaustųsi, kai reikėtų nusiimti tas gražias sukneles ir palikti visus ritualus? Mes susirenkam į bažnyčią, į pastatą, kuriame esam pripratę melstis… Ir pagalvojau, kaip būtų faina, jei rinktumėmės kur nors neformalioje aplinkoje, ir nebijotume garsiai pritarti pamokslininko žodžiams, kai Dvasia mums kalba, kai giesmė skamba ne tik iš giedotojų lūpų, bet iš viso surinkimo širdžių. Kaip būtų faina, jei tai nebūtų tik lyrinės giesmės, bet tokios, kurioms skambant norisi šokti padėkos šokį, kur nereikėtų stovėti panarinus galvą, kai kalbama malda, bet galėtum kelti rankas šlovinti bei dėkoti Viešpačiui už tai, kad visgi jungiamės į vieną. Tas jausmas, kad ateinam prie Jo kartu – katalikas, liuteronas, reformatas, ortodoksas, sekmininkas, metodistas ir kt. – tiesiog nuostabus. Kaip būtų faina, jei nebebūtų šitų pavadinimų - juk jie skiria… Kaip norėčiau, kad mūsų visų vardas būtų krikščionis… Nejaugi to neužtenka… Bet, ko gero, ilgus metus puoselėtos tradicijos ir sistemos dar ilgai nenustos veikusios…

Gera buvo šiandien pamaldose sutikti pažįstamus žmogiukus, ir nepažįstamų taip pat. Faina buvo dar kartą įsitikinti, kad kunigas Saulaitis, nors ir priklausydamas sistemai, visgi yra neformalas. :)) Bajeristas vyrukas kaip reikalas... Labai faina buvo pamatyti metodistų kunigą (nepamenu jo vardo..), jis man toks gyvas, ir iš šono žiūrint, truputėli plaukiojantis, bet labai džiaugsmingas savyje. Susipažinau su juo per ekumenines jaunimo pamaldas liuteronų bažnyčioje, ir šis kartas buvo antras, o atrodo, kad mes jau kažin kadais pažįstami… Ir jis toks absoliučiai neformalus… Jėgelė! Susipažinau ir su viena seserim iš sekmininkų bažnyčios (rusakalbių), tai taip labai fainiai pasikalbėjom, ji man eilėraštį savo paskaitė, apie vienybę Kristuje. Norėjo ji paskaityti visiems garsiai per arbatėlę, ėjo Bačkio paklausti, bet jis taip gražiai pabėgo nuo jos, kad man juokas suėmė dėl to. Labai juokingai iš šono stebėjosi jo elgesys… Kaip viskas greit išryškėja – pačioj elementariausioj situacijoje. Mes bijome išsišokti savo tikėjimu, savo dvasia… nepaisant to, kad aplinkui lyg ir savi… Ir mes taip dažnai pasijuokiam iš tokio išsišokėlio. Aš ne išimtis…

Ir dar pagalvojau, stebėdama, kas su kuo bendrauja, - visi tik grupelėm, grupelėm, su savais savam rately, kur gali jaustis pakankamai saugiai. Tik vat metodistas buvo vienas iš savos bažnyčios, tai kažkaip priėjo prie vienos mano pažįstamos mergiotės ir kažką su ja labai smarkiai kalbėjosi. Mes vis dar labai pažeidžiami savo susireikšminimo... Vistiek jautėsi, kad daugelio mąstyme yra tie skiriantys pavadinimai, kurie pabrėžia tavo "identitetą", susitapatinimą su tam tikra denominacija. Gražus buvo Bačkio kvietimas išmesti tuos skirtumus, kuriais remiamasi, kai galvojama apie Kristaus bažnyčią. Man, vat, įdomu, ar jis pirmas to atsisakytų... Ar kurios nors denominacijos kunigas ar "narys" išdrįstų pirmas žengti žingsnį iš savo saugios erdvės?
Ir visgi nepaisant šitų žmogiškų mėginimų vaidinti ekumenizmą, Viešpats daro realų darbą, norim mes to ar ne - jungimasis vyksta. Džiaugiuosi, esanti to dalis. Praeitą pirmadienį dar kartą tuo įsitinau. Ir nuo to pasidarė tik lengviau kvėpuoti... Nuolat įsitikinu, kad Viešpats nepaisant mūsų įgeidžių ir priešinimosi, vykdo savo planą tiek mūsų, tiek pasaulio atžvilgiu, ir, kaip vienas žmogus pasakė, visi į galinę stotelę atvyksime laiku. :)

Priklausomybė nuo misijos?

Laikas garsiai prabilti apie nuo veiklos priklausomus krikščionis, kurie neretai taip įsijaučia į pasaulio gelbėtojo vaidmenį, kad nebemato nei savo griūvančio žmogiškojo gyvenimo, nei bėra pajėgūs išgirsti autentišką Dievo kvietimą vienai ar kitai tarnystei. Vos ne kasdien išgirsti, kaip buvę karšti, radikalūs ir drąsūs krikščionys palūžta, pavargsta, sustoja: kažkur, girdime, kunigėlis puola į glėbį vargonininkei, kažkur vyras meta žmoną su penkiais vaikais ar uolus evangelizuotojas nebenori nė žiūrėti į Bažnyčios pusę… Kodėl taip nutinka? Dėl daugybės asmeninių priežasčių ir aplinkybių, bet yra viena, būdinga daugeliui – pervargimas, perdegimas, nenuosaikumas tarnaujant.

Aš šiandien galiu tik dėkoti Dievui, kad Jis manęs pasigailėjo ir laiku sustabdė, nes, kaip ir dauguma uoliųjų, buvau konvertitė ir atradusį tiesą, kurios taip troškau ir ieškojau, stačia galva puoliau dalytis tuo su kitais. Kuo tyriausių ir nuoširdžiausių paskatų vedama, dvasinių autoritetų ir palydėtojų raginama… Tai tęsėsi 5 studijų metus: dieną mokiausi, vakarais - jaunimo susirinkimai ir maldos grupės, naktimis - evangelizacijų planavimas, o savaitgaliai ir atostogos – pats darbymetis liudijant Jėzaus meilę… Asmeninis gyvenimas? Koks gali būti asmeninis gyvenimas – juk reikia gelbėti pasaulį, tarnauti, tarnauti, tarnauti… Iki šiol niekaip nesuprantu, kaip mano kelyje nepasitaikė išmintingo žmogaus, kuris būtų įspėjęs ir pasakęs: Jūrate, sustok, pagalvok, ar tikrai Dievui to iš tavęs reikia? Niekas nepaklausė, pati per mažai dar ką nutuokiau – tad tarnavau toliau. Tol, kol Dievas iš gailesčio siuntė sielos naktį, kuri atvėrė akis ir pristabdė, išvedė į dykumą, apnuogino esybę, atsidūriau toli nuo visų veiklų ir net įprastų žmonių ir šalies.

Toje tremtyje kartą adoracijos metu į savo nuolatinį klausimą Dievui „Viešpatie, ką nori, kad aš daryčiau“, išgirdau aiškų atsakymą: „O ko tu pati nori?“ Buvo keista girdėti tokį Jėzaus atsakymą… Pasirodo, kad svarbu ne tik veikti dėl Dievo, bet ir pasirūpinti savo norais… atrasti savo giliosios širdies troškimus, - kaip pasakytų šv. Ignacas… Tada suklusau. Pamažu nenorom atėjo suvokimas, kad joks dangus manęs ir neprašo išgelbėti pasaulio.

Jėzus visų pirma nori, jog būčiau paprasčiausiai laiminga, atrasčiau savo meilės kelią. Paskutinis lašas buvo viename Lietuvos provincijos mieste sutikta moteris: aštuntą mėnesį nėščia, keturių mažų vaikų mama, bandanti išgelbėti viso miestelio alkoholikų vaikus, o jos pačios vaikai namuose ją mato gal tik naktimis… Išsekęs veidas, akys, kuriose nebėra nė trupučio ugnies… bet viduje kažkur tiksi nesustabdoma švytuoklė – veikti, veikti, veikti… daryti gerus darbus, dėl Jėzaus, dėl Dievo… Tai perpildė mano, „veikėjos“, taurę… Pasakiau sau stop.

Buvo sunku. Visi juk jau buvo įpratę, kad turiu duoti, pasiaukoti, nežiūrėti savęs, kad negaliu pasakyti “ne”, nes tai nekrikščioniška. Žinojau, jog turiu veikti tuojau pat, nes šalia esančiam skauda sielą… Betgi pavyko atremti visus aplinkinių nusivylimus, pagraudenimus, net smerkimą ir sustojus atsakyti sau į tą Jėzaus užduotą klausimą „ko nori aš?“ Padėjo Šv. Ignaco dvasinės pratybos, rekolekcijos, vis didesnis savo dvasios skurdumo suvokimas, kad ne aš, o Jėzus veikia, jog pirma turiu subręsti vienumoje, kad vėliau galėčiau duoti… Padėjo ir skaudžios kitų pamokos – artimų krikščionių šeimų skyrybos, vaikai, nuėję šunkeliais, kol jų mieli tėveliai skelbė Evangeliją, paliktos žmonos, nes ne tokiems veikliems vyrams neužteko kantrybės, belaukiant amžinai veikiančių ir evangelizuojančių žmonų… Sustojimas ir aiškių ribų nusistatymas sudėliojo viską į vietas. Atėjo gyvenimo džiaugsmas.

Dabar labai saugau savo gyvenimą, savo asmeninį ryšį su Jėzumi (kuris dažnai yra didelis deficitas “veikėjų” gyvenime), savo neseniai sukurtą šeimą, nes žinau, kad du žmonės, tapę vienu kūnu, neturi kas sau į skirtingas puses lėkti Dievo darbų daryti, o jauna šeima turi kloti pamatus ir statyti sienas. Kai pastatys ir uždengs stogą, atėjus metui Dievas duos tarnystę.

Labiausiai šiuo pasidalijimu noriu perspėti šeimas, primindama, jog, darydami darbus dėl Dievo, dažnai nebedarome Dievo darbų… Ką reiškia veiklos Bažnyčioje, evangelizacijos ir liudijimai, jei sutuoktiniai neranda laiko kartu melstis, kartu augti Dievo žodyje, kartu ieškoti Jo valios jų šeimai, o ne kas sau… Jei šeimoje nėra iš Šventosios Dvasios kylančios vienybės – tai veltui visi jūsų veikimai, nes tas namas grius… Ir apsaugok Dieve nuo visų krikščioniškų veikėjų jų vaikus, kurie nebemato tėvų dėl to, kad jie tarnauja Kristui… Kiek reikia išminties, kad įsiklausytume į savo širdies gelmę ir nebandytume aplenkti paties Dievo. Kaip reikia išmintingų dvasios palydėtojų, kurie laiku užduotų reikalingus klausimus ir padėtų susivokti. O gal ir psichologo patarimo, padedančio suprasti, kokias žaizdas ir tuštumas bandome paslėpti perdėtu veikimu ir savęs sekinimu Bažnyčioje, kodėl apleidžiame savo pirmines ir tiesiogines priedermes, o skubame gelbėti pasaulio…

Jūratė Paugienė, Šv. Kryžiaus namų socialinė darbuotoja.

www.bernardinai.lt.