sekmadienis, vasario 13, 2005

Gavėnia?

Taigi, apie gavėnią. Tiems kas nežino, tai kažkas maždaug panašaus į musulmonišką ramadaną, tik krikščioniškoj tradicijoj. Bent jau taip panašiais žodžiais vienas prisiekęs evangelikas bandė papokštauti. O kas nesitenkina tokiu apibūdinimu, skaitykit Simono dienoraščio įrašo jo paties komentarą. Jis paaiškina, kodėl gavėnia nėra ramadanas.
Na, o aš kodėl apie tai rašau? Prisipažinsiu, nelabai aš sureikšminu tuos liturginius laikus, bet va beskaitinėdamas Antano Saulaičio knygą "Piktas Dievas yra miręs", kažkaip pagalvojau - iš ties yra gerų idėjų toje tradicijoje. Čia kelios ištraukos iš Antano knygos:

"O kitas dalykas, kuri aš pats neseniai, jau Lietuvoje gyvendamas, prisiminiau, per Gavėnią ir Adventą dirbdamas su vaikais, kad namuose tėveliai sąmoningai mus mokydavo prisiminti kitus žmones. Kai margindavome margučius prieš Velykas arba prieš Kalėdas iš kankorėžių, riešutų ar sėklų darydavome žaisliukus eglutei, stengdavomės atsiminti žmones, kuriuos reikia paguosti. Pavyzdžiui, našlę ar vienišą žmogelį, gal koki savotišką keistuoli, kuris nelabai mokėdavo bendrauti su kitais. Didžiulis rūpestis būdavo, kad užtektinai primargintume tų puošmenų. Paskui viską išnešiodavome arba kokia kita proga paduodavome, kartais tėveliai padėdavo įteikti tiems žmonėms. Tai taip buvo ugdomas rūpestis tais, kurie buvo visuomenės pakraštyje, paribyje - kitų nemėgstami ar užmiršti, ar tegul ir labai malonūs žmonės, apie kariuos visi galvoja, kad jie danguj gyvena, bet iš tiesų nešiojasi kokią nors didžiulę nuoskaudą.
Kai jau buvau Čikagoje, taigi jau ne tik suaugęs, bet ir peraugęs, prieš Kalėdas vis taip pat stengdavausi prisiminti, kieno šeimos narius laidojau arba žinojau mirus tais metais, prikepdavau visokių kalėdinių saldumynų ir jiems išvežiodavau. Ne apverkti mirusį eidavau, tik priminti, kad jie kažkam rūpi. Jei nerasdavau nieko namie, pakabindavau lauknešėlį ant durų rankenos - ten niekas nevogdavo. Tai šie dalykai tikrai yra tėvų įdiegti. Iš tėvelio ir iš mamos šeimų tai jau buvo kilę, ir tėvai taip sutarė savo du vaikelius auklėti."

"Iš tiesų, ir aš vis sakydavau: alkanas žmogus yra irzlus. Kas iš to, kad alkani būsim ir vieni kitus ėsime. Tai nebus joks pasninkas, bet tik kančia pačiam ir kitam."

"Daug svarbiau, man atrodo, šeimoje, pavyzdžiui, būtų prikąsti liežuvį ir išklausyti kitų šeimos narių - ar mažųjų, ar vyresnio amžiaus, ir tik paskui save apreikšti. Mes taip trokštame būti kitų suprasti! Tai didžiausias žmogaus troškimas. O šv. Pranciškus sako - duok, Dieve, malonę trokšti labiau kitus suprasti negu būti suprastam. Tai jau tikrai būtų didžiulis pasninkas. Ir dar. Mūsų šeimoj mama mus vis mokė - turbūt visi turėjom neprastą liežuvį - nepridėti antro sakinio. Ką tai reiškia? Atsakyti kam nors arba ką nors sakyti tik vienu sakiniu, užuot pridėjus antrą, kuris kaip nuodas įkrenta į kito žmogaus širdį. Pavyzdžiui, vaikas rytą atsikelia, vėluoja į mokyklą. Sakom: ,,O, vėluoji į mokyklą..." ir visada pridedam: "Kaip ir visada. Esi niekam tikęs..." Tai pabandykim be tos antrosios dalies gyventi. Toks pasninkas, žodžių pasninkas arba sulaikymas savyje nesveikų, iškreiptų polinkių yra didžiausias susilaikymas ir didžiausia kančia žmogui. Save sutramdyti - ir ne tam, kad būtum šventas ir tavo atvaizdą kas nors prisiklijuotų ant sienos, bet kad galėtumei šeimoje, darbe ar kur kitur su žmonėmis sugyventi, kad šis pasaulis būtų geresnis."

6 komentarai:

  1. Antano Saulaičio knyga "Piktas Dievas yra miręs" - gražu girdėti iš jėzuito lūpų. Ar tai nėra atgaila, kad būtent dėl jėzuitų veiksmų visoj Europoj Dievas ir krikščionybė tapatinama su prievarta ir dviveidyste?

    Bet šiaip Saulaitis labai simpatiškas ir sveiko proto žmogus, man jis imponuoja kaip asmenybė. Tik vis tiek keista, kad taip radikaliai nuo vienos idėjos metamasi nuo kitos. Veltui žmonės bando sau nusistatyti ribas, Biblijoje(patinka mums tai ar nepatinka), užrašyti paties Dievo žodžiai: "Nes Aš - rūstus Dievas, baudžiantis vaikus iki ketvirtos kartos už tėvų nuodėmes". Gal aš ir būsiu "nekrikščioniškas", bet manau, kad nei Saulaičio, nei Saulyčio charizmatiškų asmenybių šiam Biblijos argumentui paneigti neužteks. Taškas.
    Apreiškimo knygoj aiškiai parašyta:"Kas atims iš šios knygos...". Mes galim susikurti sau patinkantį Dievą, bet vargu, ar tas Dievas nebus stabas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. taip ir gaunasi, kai žmonės ištraukia vieną eilutę iš konteksto ir savo teologiją formuoja lipdydami iš nugriauto pastato plytų. linai, pamėgink į bendresnį vaizdą pasižiūrėti. jei jau jėzus tobulai atspindėjo/apreiškė tėvą, tai ar nereikėtų paieškoti kitos perspektyvos. teisingai, niekas nepaneigs kai kurių st vietų, kur ir žudymai vykdomi. tik ar negalvojo dievas apie savo išrinktąją (atskirtąją/šventą) tautą mėgindamas ją apsaugoti nuo kitų tautų stabų ir nuodėmių? radikalios priemonės radikaliais istorijos laikotarpiais, bet pagrindine motyvacija išlieka meilė...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Simonai, reikia NT perskaityti iki galo - nėra nieko baisiau už Avinėlio rūstybę. Jei perskaitysi, pamatysi, kad žmonės šauks uoloms: "Griūkite ant mūsų ir paslėpkite".
    Suprantu, kad tu nori humanizuoti Dievą, kad būtų priimtinesnis šiuolaikiniam žmogui, bet nepavyks. "Tu manei, kad Aš toks kaip tu",- sako Dievas Biblijoje ir "Mano keliai - ne jūsų keliai",-sako Dievas.
    Visų pirma Dievas yra susijęs su teisingumu ir bešališkumu "Aną dieną Dievas teis pasaulį" - paplekšnos per petį ir pasakys: "cool bajerį apie mane išmetei?".
    O jei Saulaičiui atrodo, kad Dievas pasikeitė, tai ne Dievo, o Saulaičio problema.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Na, tavo argumentai, Linai, taip ir priploja. Gal geriau patylėsiu...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Kaip artojas, Joakimai, pasakysiu, jei argumentai priploja, reikia kitų, kad "atplotų".
    Neužtenka, kad žinai, kad kitas neteisus, reikia žinoti, kad pats esi ir kur esi teisus. Kaip kitas žinos, jei nepasakysi?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Jezuitas t. A. Saulaitis yra vienas veikliausiu musu provincijos nariu. Kiekvienas jaunas jezuitas su susizavejimu zvelgia i sio kunigo toleriagiskuma ir aktualuma. Jo asmenybeje nera jokio rustumo, nepakantumo, o tik atleidimas, uzuojauta kencianciam ir reali pagalba. Mieli pasisakiusieji, jus cituojat Senaji testamenta, kuriame yra daug rusciu Dievo ivaizdziu. Siulau dar karteli atverti Naujaji testamenta, per kuri Dievo Sunus parodo visai kitoki Dievo ivaizdi - atlaidu, supratinga ir mylinti.
    Tevo Saulaicio gyvenimo budas kaip tik ir parodo, kad galime buti panasus i mylinti ir atlaidu Dieva.
    Vadimas nSJ

    AtsakytiPanaikinti