šeštadienis, vasario 24, 2007

Česlovas Kavaliauskas: lageryje geriau

Internetinis dienraštis "Bernardinai" priminė apie Naujojo Testamento vertėjo Česlovo Kavaliausko dešimtąsias mirties metines.
Išties, tikras neformalas šis žmogus buvo. Todėl manau, verta apie tai priminti ir čia. Vienas įsimintiniausių mano pokalbių su juo buvo, kai jis įvardino savo depresijos priežastį (senatvėje jam teko gydytis nuo depresijos). Iš pradžių jis nurodė apie galimybes pasitarnauti Dievui ir žmonėms būnant kunigu. Toliau kalbėjomės apie katalikiškos sistemos formalizmą ir biurokratiškumą ir kaip tokie dalykai įrėmina kunigą. Tada jis ir pratrūko:
- Tai štai dėl to man ir depresija.
Jis prisipažino, kaip skrupulingai jaunystėje būdamas klieriku ir kunigu stengėsi laikytis visų taisyklėlių, ritualų ir panašių žmogų varžančių katalikiškos sistemos sugalvotų dalykėlių:
- Tu tik nepasakok kunigams - kalbėjo Česlovas - bet žinok, man lageryje buvo geriau negu katalikiškoje kunigavimo sistemoje, aš lageryje atsigavau, pradėjau dainuoti.
Ir užtraukė lagerio metų dainą: - O Rozmari...
Pokalbio klausėsi dar dvi pasimetusios sesės vienuolės. Daina, aišku, ir jas privertė nusišypsoti :)
Išties, buvimas sovietų lageryje labai pakeitė Česlovą Kavaliauską. Domėjimąsi filosofija pakeitė susižavėjimas tiksliaisiais mokslais. Ne paslaptis, kad sovietai į lagerį buvo surinkę to meto šviesiausius žmones, o tai leido net lageryje vieniems kitus šviesti ir įkurti neoficialią akademiją. Buvimas lageryje nepaliko jokių abejonių, kad prievartinės sistemos žalingos. Jau visam laikui jam svetimas liko aklas paklusnumas vadovams ir konformistiškumas.
Nežinau, kokiomis aplinkybėmis Česlovas pakliuvo į lagerį. Ar už kažkokius antisovietinius pasisakymus ir veiklą, kaip teigia vieni, ar tai nutiko visai kitomis, net anekdotiškai skambančiomis aplinkybėmis. Gal ir viena, ir kita. Mat vienas kunigas dirbęs su Česlovu vienoje parapijoje pasakojo apie tai, kaip Česlovas bandė spręsti vieną moralinę dilemą. Būdamas jaunas vyrukas, jis pajuto, kad yra neabejingas vienai merginai, o savo kunigiško pažado laikytis celibato jis jokiu būdu nenorėjo sulaužyti. Dėl to sukėlė chuliganišką situaciją milicijos skyriuje. Keli milicininkai buvo nokautuoti, o Česlovas - ištremtas labai toli nuo savo pagundų objekto. Tikrai nežinau, kiek galima tikėti kokiu Česlovo kolegos pasakojimu, bet kad jis turėjo ne tik bekūniam kunigui būdingų jausmų, bet ir labai vyriškai žmogiškų jausmų, galite įsitikinti perskaitę jo poezijos knygelę "Pažadėtoji žemė".
Nesvetimas jam buvo ir humoras. Mėgo pasišaipyti iš kunigų karjeristų. Vienas kunigas gavo raštą su įvairiais svarbiais parašais ir antspaudais, kad jis yra skiriamas kardinolu. Po kiek laiko paaiškėjo, kad tai buvo Česlovo pokštas.
Kaip turi elgtis ir gyventi kunigas, Česlovas buvo susidaręs savitą sampratą, nelabai suprantamą kitiems kunigams. Bandė jis sulaužyti ir nusistovėjusį Lietuvoje paprotį imti pinigus už mišias ir kitus dvasinius patarnavimus. Tik aišku, čia ne vieno žmogaus darbas pakeisti visą sistemą. Norint išgyventi teko prisitaikyti.
Turtų jis, aišku, jokių neturėjo. Atsikraustęs į naują parapiją, jis atsivežė su savim motiną ir kelis ryšulėlius. Tos parapijos klebonas paklausė, o kur gi jo turtas, kada jis su viskuo atsikraustys? Česlovas parodė į savo motiną: - Čia mano turtas.
Kadangi Česlovas buvo nusiteikęs prašančiam išmaldos neatsakyti, o duoti dažnai nelabai turėjo ką, tai vieną kartą žmogui atidavė savo kunigišką sutaną. Sako - pasisiūsi gal kokį švarką ar kelnes. Nuo to laiko ir neįsigijo naujos sutanos. Dėl to mėgo pasišaipyti iš kitų kunigų, kad jie su suknelėm vaikšto :)
Na o žmonėms Česlovas nenuilsdamas įrodinėjo, kad Kristus tikrai prisikėlė ir tai yra jo ir visų žmonių džiaugsmas!
Senatvėje, kai jau prasidėjo depresijos požymiai, jis kiekvieną dieną atgavos ieškojo Dievo Žodyje. Jis pasakojo, kaip atgauna jėgas ir gyvenimo džiaugsmą kiekvieną rytą skaitydamas Naująjį Testamentą.

Pateikiu ištrauką iš Bernardinai.lt publikuojamo Č. Kavaliausko straipsnio Teologijos atgimimui:

Kalbant apie dabartinę teologijos padėtį, aišku, kad niekas nenori jos griauti, kadangi jos neįkainojamas turtas - Dievo Apreiškimas. Todėl jos pagrindas privalo būti giliausi Šventojo Rašto tyrinėjimai. Tačiau visai kas kita vadinamoji spekuliatyvinė ar sisteminė teologija. Ga neišvengiama filosofija, tačiau ji privalo tarnauti ad hoc, būtent vietinio pobūdžio uždaviniams spręsti (pvz., logikos ar terminologijos apžvalgoje). Labai reikėtų saugotis, kad teologai nemanipuliuotų Dievo vardu, kraipydami žmogaus likimą. (Prisiminkime, kad Jėzus atsisakė įsikišti į turto padalijimo reikalą!)

Moralės srityje mes iš naujo privalome įsižiūrėti į istorinį Jėzų, kuris atmetė "senųjų padavimą", taigi žmogiškas išmones, susmulkėjusias ceremonijas ir apskritai buhalterinę sistemą Bažnyčios rūmuose. Būtina nurodyti į judaizmo bei helenizmo reliktus mūsų tikėjime. Būtina sugrįžti prie evangelinio šaltinio: "Sek paskui mane!" Vietoj pasaldinto (ypač dėl netikusio meno) arba monofizitinio Jėzaus būtina iškelti jo nusižeminimą "iki kryžiaus mirties", nušviesti laisvanorišką užsiangažavimą žmonijos istorijoje, ypač jo kenozę ("apiplėšė pats save" - graikiškai: ištuštino save"). Būtina labai radikaliai nuvalyti nuo visų abejonių tikrą Jėzaus prisikėlimą tikslios Naujojo Testamento istorinės kritikos ir semantikos šviesoje. Nereikia baidytis ir "teologijos iš viršaus", kurioje sukoncentruota geriausia senovės išminčių tradicija, kur tik filosofine kalba perteiktas Filipiečiams laiško turinys: "Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardąy, kilniausią iš visų vardų" (Fil 2,9). Jo Jėzus be kitų privalumų - herojinė asmenybė, kuri ne tik dėl savo prigimties, bet ir dėl žygdarbio užsitarnavo ypatingą išaukštinimą. Jis ir Žmogaus sūnus, ir eschatologinis karžygys ant balto apokaliptinio žirgo, Jis teis tautas ir duos ataskaitą už visų mūsų istoriją. Jis pasipuošęs ne karaliaus regalijomis, bet krauju permirkusiu drabužiu (plg. Apr 19,13), todėl, kad tik Jis - blogio problemos sprendimas. Jis - vienintelis atsakymas į visas istorijos tragedijas. Tai Jis nesismulkindamas dovanoja po denarą ir tiems, kurie plušėjo ištisą dieną, ir tiems, kurie teisėtai dirbo vieną valandą. Jis viešai paskelbė, kad tikėjimas gali perkelti kalnus ir tikėjimas gali prikelti numirusius. Tai jis - priešingai visoms ambicijoms - nuplovė mokinių kojas ir deklaravo, kad mūsų tarpe jis kaip tas, kuris patarnauja bičiuliams. Tai jis viešai pareiškė, kad nusidėjėlei atleidžiamos nuodėmės, nes ji labai pamilo... Susigraudinusiam ant kryžiaus piktadariui jis pažadėjo dar tą patį vakarą priimti jį į rojų.

Štai, tas netiesinis, vadinasi, nebuhalterinis Kristus, kuris plačiu mostu visus kviečia prie savo širdies. Ir didingasis žvaigždynų Viešpats, ir švelnus mažų vaikelių laimintojas. Ir tokio Jėzaus, deja, niekados nepateiks jaunajai kartai teologiniai sausuoliai, buhalterinės filosofijos mastodontai. Jis vienintelis kunigas, kuris savo esybe patvirtino: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13).


Daugiau Č. Kavaliausko tekstų>>

Daugiau apie jį>>

4 komentarai:

  1. stai čia siame straipsnelyje radau ko jieškojau...ačiu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. ne viskas ir čia aišku, bet kelyje i tai,kad taps aiskiau..
    o kavaliauskas topinis, butų įdomu su juo pabendrauti,,nors tiesa sakant, aš jau jį pažystu;)))

    AtsakytiPanaikinti
  3. Išleista nauja knyga apie Česlovą Kavaliauską. O joje ir šį savo tekstuką aptikau. Apie tai galite skaityti mano dienoraštyje.
    Kaip atsakas į tai, manau, bus kokio straipsnio iš tos knygos publikavimas neformaluose.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ačiū, labai patiko straipsnis,..Žavi Kavaliausko meilė Jėzui... o, kad taip daugiau tokių kunigų Lietuvoje....

    AtsakytiPanaikinti