antradienis, kovo 24, 2009

Iš kur žinome apie Dievą?

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys

į teksto pradžią

II

Kadangi mes ne vieni, bet mus supa be galo įvairus pasaulis bei panašūs į mus žmonės, visiškai natūralu užklausti: iš kur visa tai? Iš kur tas neišsemiamas įvairumas, pradedant kukliomis gėlytėmis ir baigiant dangaus žvaigždėmis? Iš kur toji įvairovė, turtingumas, grožis ir išmintis? Iš kur mūsų dvasios polėkiai, jausmų ir proto gyvenimas, kūrybiniai pasiekimai? Iš kur visa tai?

Vienas įžymiausiųjų fizikų Albertas Einšteinas tvirtino, jog gamtos dėsniuose "atsiveria toks visa pranokstantis protas, kad palyginus su juo visi žmogaus mąstymo bei valios pasiekimai tėra vien menkutis atspindys".

Vis tai kalba ir apaštalas Paulius. Pasak jo, nesunku suvokti, kad viskas išplaukia iš Dievo, nes jo "neregimosios ypatybės - jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamas proto iš jo kūrinių.

Tačiau Dievas nėra koks daiktas tarp kitų daiktų ir jo negalima įrodinėti taip, kaip įrodinėjamas atomo ar molekulių buvimas. Jei kitas asmuo - kitas "tu" - mums toks paslaptingas, jeigu kito asmens poelgiai mums dažniausiai mįslė, - tai ką bekalbėti apie Dievo asmeniškumo slėpinį?

Dievo netgi neįmanoma apibrėžti. Dievo galima bijotis, galima jo šauktis ar ilgėtis. Pajutus pareigos šauksmą ar atsakomybės rimtį, galima apsispręsti, galima pasielgti pagal sąžinės liepimą arba jam nusižengti, - tuomet mes nejučiomis darome kažkam ataskaitą... Bet kas gi tasai "Kažkas"? - Ir šiame taške įvyksta mūsų susitikimas su Dievu, nors mes ir nemokame jo pavadinti deramu vardu.

Dievas, kaip paslaptingas, visa valdantis Viešpats, netikėto susitikimo akimirką padarė mus asmenimis. Tiksliau sakant, mes pasijuntame tokiais, išgyvenant savąji "aš", pajutę atsakomybę, pareigos naštą, išgirdę sąžinės priekaištą ar paskatą. Tuomet ir mes nebesame daiktai tarp daiktų, bet asmenys - juk mus prakalbino Dievas.

Pažinti Dievą - ne vien nuo mūsų priklauso. Kai jis pats prakalbina, mes išgirstame jo slaptingąjį balsą. Ir tas balsas - tai pareigos jausmas, tai atsakomybės slėgimas, tai sąžinės sprendimas, tai meilės šauksmas.

Mes jaučiame, kad mūsų egzistencija - tai šaukimasis kito "tu". Ir mylėdami čia žemėje, mes veržiamės per kitą žmogų į neišsakomai tyrą, be galo turtingą ir nepakartojamai ypatingą, neišsakomos šviesos spindesį mus galingai traukianti "tu". Tas nepasiekiamas "tu" spindi ir mylimo žmogaus akyse ir žvaigždžių didybėje tasai "tu" baugina mus savo erdvėmis ir atstumais. Gamtos spalvų žaisme mus tarytum stebi be galo švelnus žvilgsnis - tas nesuvokiamas "tu" slėpinys.

Jeigu įstengiame atsiliepti, kai mus kalbina Dievas, jeigu vis dažniau ir dažniau atsakome i jo slaptingus kvietimus, skatinimus ir šauksmus, - mes pradedame gyventi jo akivaizdoje.

straipsnio tęsinys

4 komentarai:

  1. Ko labiausiai nekenčiu šiame gyvenime, tai krikščionybės...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tikrai svarbią vietą užima wormazz gyvenime krikščionybė, jei jis nepagaili taip emocijų labiausiu stiprumu.

    AtsakytiPanaikinti