pirmadienis, kovo 23, 2009

Trumpas įvadas į krikščionybę

Česlovas Kavaliauskas

I

Krikščionybė nėra religija ta pačia prasme, kaip, sakykim, islamas, budizmas, šintoizmas ar netgi judaizmas. Krikščionybė nėra tokia religija, kuri skelbtų, jog bendravimas su Dievu priklauso išimtinai nuo tam tikrų juridinių nuostatų vykdymo.

Krikščionybė yra tikėjimas Kristaus asmeniu. Krikščionybė yra apsisprendimas už Kristų. Panaši situacija aprašyta Jono evangelijoje.: "Tada Jėzus paklausė Dvylika: Gal ir jūs norite pasitraukti? Simonas Petras atsakė: Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius". Matomai krikščionis yra toks žmogus, kuris lemtingomis apsisprendimo akimirkomis iš visų pasaulio galimybių pasirenka Kristų.

Krikščionybė sužydėjo tuomet, kai Jėzaus mokiniai įsitikino jo prisikėlimu iš numirusių. Jie tapo tikrais apaštalais, tai reiškia pasišventusiais kitiems Jėzaus pasiuntiniais, tiktai po prisikėlimo, kai pasak Klemenso Romiečio, buvo "mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo dėka persunkti pilnu tikrumu".

Matomai ir Bažnyčios persekiotojas Saulius apie 34m. tapo Jėzaus mokiniu asmeniškai įsitikinęs Jėzaus prisikėlimo tikrove. Neveltui jis vėliau tvirtino: "Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas."

Krikščionis tiki nemirtina ateitimi, pasaulio ištobulinimu, naujuoju dangumi ir naująja žeme todėl, kad Kristus prisikėlė iš mirusiųjų.

Krikščionis tiki, kad po mirties bus prikeltas, kad susitiks veidas veidan su savo Gelbėtoju Kristumi ir savo mylimaisiais todėl, kad Kristus prisikėlė iš mirusių.

Krikščionis tiki, kad Kristuje Dievas mums atsivėrė kaip laisvės bei kūrybos dvasia persunktas asmuo, kurio dėka sutvertieji kūriniai skelbia jo meilę, kūrybinį polėkį ir fantaziją. Krikščionis tiki, kad kiekviena meilė žemėje - tai gyvas nurodymas į galutinį meilės išsipildymą Kristuje.

Krikščionis tiki, kad Kristus ir šiandien teikia savo Bažnyčiai tikėjimo dvasios, tikrosios gyvybės, dalina malones, yra dangiškasis tarpininkas, Bažnyčios galva, viltis ir ateitis todėl, kad jis - Kristus iš tikrųjų prisikėlė iš mirusiųjų.

Krikščionis tiki, kad jo gyvenimo prasmė - Dievas. Pasiektasis Dievas yra jo dangus, prarastasis Dievas - jo pragaras, bandantysis Dievas - jo teismas ir apvalantysis Dievas - jo skaistykla. Jame sudūžta mirtingoji buitis ir jame atsiveria prisikėlimas ir tikrasis gyvenimas, "nežinąs saulėlydžio". Atsivėręs pasauliui Dievas, besidalinąs savo gyvenimu su mumis ir nuolat ateinantis pasauliui kaip Išganytojas - štai absoliuti krikščionybės ateitis.

Ir visa tai lygiai tikra, kaip apaštalo Pauliaus paliudytasis Jėzaus prisikėlimas.

straipsnio tęsinys


Iš knygos Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai.

1 komentaras: