Pasipriešinimas ir nuolankumas

Laiškai ir užrašai iš nelaisvės

Dietrich Bonhoeffer

Pasaulyje taip jau yra sutvarkyta, kad iš principo gerbdami aukščiausius gyvenimo įstatymus bei teises drauge labiausiai padedame ir savisaugai ir kad šie įstatymai tik vieną, ir tai tik labai trumpą, kartą toleruoja atskiru atveju neišvengiamą peržengimą, o tas, kuris būtinybę iš bėdos paverčia principu ir greta tų įstatymų sukuria atskirą savo įstatymą, tas bus anksčiau ar vėliau užmuštas – bet su nenumaldoma jėga. Imanentinis istorijos teisingumas atlygina ar nubaudžia tik už tokį darbą, kuris patikrina teisingumą, amžinasis teisingumas tikrina ir teisia širdis.
* * *
Kas mane nuolat jaudina – tai yra klausimas, ką šiandien mums apskritai reiškia krikščionybė, arba kas mums šiandien yra Kristus. Laikai, kai žmonėms į tai būtų galima atsakyti žodžiais, – nesvarbu, teologiškai arba paaiškinant maldingais žodžiais, – jau praėjo; taip pat praėjo turtingo dvasinio gyvenimo bei sąžinės laikai ir apskritai religingumo laikai. Artėja visiškos bedievystės laikai; žmonės, kokie jie dabar yra, paprasčiausiai nebegali būti religingi. Ir tie, kurie sąžiningai laiko save „religingais“, taip pat visiškai nepraktikuoja religingumo; sakydami „religingumas“, jie turi galvoje tikriausiai visiškai ką kita. Tačiau tai, ką tūkstantį devynis šimtus metų skelbia visa mūsų krikščionybė ir teologija, remiasi žmonių „religiniu apriori“. „Krikščionybė“ visada buvo „religijos“ forma (galbūt tikroji). Bet jeigu vieną dieną paaiškės, kad šio „apriori“ iš viso nėra, kad tai buvo istoriškai sąlygota ir praeinanti žmogaus raiškos forma, taigi jeigu žmonės iš tiesų iš esmės pasidarys nereligingi, – manyčiau, jog šis procesas daugiau ar mažiau vyksta (kuo paaiškinti, kad, pavyzdžiui, šis karas, skirtingai nuo visų ankstesniųjų, nesukelia „religinės“ reakcijos?), – ir ką tai reiškia „krikščionybei“? Iš visos ligšiolinės mūsų „krikščionybės“ atimami pamatai, ir lieka vos keli „paskutiniai riteriai“ ar keletas intelektualiniu požiūriu nesąžiningų žmonių, su kuriais dar galima kalbėti „religingumo“ klausimais. Negi lieka tik saujelė išrinktųjų? Negi stengdamiesi realizuoti savo prekę turėtume nertis iš kailio, įskaudinti ar pasipiktinę pulti būtent prie tos abejotinos žmonių grupelės? Ar turėtume užpulti keletą nelaimingųjų jų silpnumo valandą ir juos, taip sakant, išprievartauti religiniu požiūriu? Jei viso to nenorime, jeigu galų gale ir vakarietiškąją krikščionybės formą turėtume laikyti tik pradine visiško netikėjimo pakopa, kokia padėtis tada susiklostytų mums, Bažnyčiai? Kaip Kristus gali tapti ir netikinčiųjų Viešpačiu? Ar yra netikinčių krikščionių? Jeigu religija yra tik krikščionybės drabužis, – o ir tas drabužis įvairiais laikais atrodė labai skirtingai, – kas tada yra netikinti krikščionybė?
* * *
Dažnai savęs klausiu, kodėl „krikščioniškas instinktas“ mane labiau traukia prie netikinčių nei prie tikinčių, ir visiškai ne dėl to, kad pajusčiau norą misionieriauti, o paprasčiausiai „broliškai“. Bendraudamas su tikinčiaisiais dažnai vengiu ištarti Dievo vardą, – nes man atrodo, jog jis čia skamba kažkaip dirbtinai ir kad pats sau atrodau šiek tiek nesąžiningas, (ypač nemalonu būna, kai kiti pradeda kalbėti vartodami religines sąvokas, tada beveik visiškai užčiaupiu burną ir man darosi kažkaip tvanku bei nejauku), – o netikintiems kartais galiu visiškai ramiai ir kaip savaime suprantamą dalyką paminėti Dievą. Tikintys kalba apie Dievą, kai pasiekia savo žinojimo ribas (kartais dėl tingėjimo pasukti galvą) arba kai žmogaus jėgos nebetarnauja, – ir jie visada pasitelkia deus ex machina, – arba tariamam neišsprendžiamų problemų sprendimui, arba kaip jėgą, kai žmogus nebeįstengia susidoroti su kažkokiu uždaviniu, vadinasi, visada pasinaudojama žmogaus silpnumu arba jo gebėjimų ribotumu; tai neišvengiamai trunka tol, kol žmonės savo pastangomis praplečia žinojimo ribas ir Dievas, kaip deus ex machina, pasidaro nebereikalingas; kalbėjimą apie žmogaus pažinimo ribas apskritai laikau abejotinu dalyku (ar pačią mirtį, kadangi žmonės jos beveik nebebijo, ir nuodėmę, kurios žmonės beveik nebesupranta, šiandien dar galime laikyti tikra riba?), man vis atrodo, jog tuo mes paprasčiausiai baimingai norėdavome palikti vietos Dievui; – apie Dievą norėčiau kalbėti ne prie žmogaus ribotumo, o centre, jį sieti ne su silpnumo valandėlėmis, o su jėga, ne su mirtimi ir kalte, o su gyvenimu ir su gėriu. Man atrodo, jog ties ribomis verčiau nutilti ir neišsprendžiamus dalykus palikti neišspręstus.
* * *
Šiandien Tave krikštija krikščionimi. Virš Tavęs ištariami visi senieji didieji krikščionių skelbimo žodžiai ir Tau įvykdomas Kristaus įsakymas pakrikštyti, nors Tu nieko nesupranti. Bet ir mes patys pasijuntame nublokšti į supratimo pradžių pradžią. Ką reiškia susitaikymas ir atpirkimas, atgimimas ir Šventoji Dvasia, ką reiškia mylėti priešą, ką – kryžius ir prisikėlimas, gyvenimas Kristuje ir sekimas Kristumi – visa tai taip sunku ir taip tolima, jog mes beveik nebedrįstame apie tai kalbėti. Iš tradicinių žodžių ir veiksmų jaučiame kažką nauja bei permaininga, bet negalime konkrečiai suvokti ir ištarti vardo. Tai – mūsų pačių kaltė. Mūsų Bažnyčia, kuri per tuos metus tik kovojo dėl išlikimo, lyg ji būtų savitikslė, neįstengia nešti pasauliui ir žmonėms susitaikymo bei išganymo žodžio. Todėl ankstesnieji žodžiai turi netekti galios ir nutilti, o mūsų krikščioniškumas šiandien susidės tik iš dviejų dalykų: melstis ir elgtis kaip teisieji tarp žmonių. Iš tų maldų ir veiksmų turi iš naujo užgimti bet koks mąstymas, kalbos ir organizaciniai darbai krikščionybės baruose. Kol Tu užaugsi, Bažnyčios pavidalas bus labai pasikeitęs. „Perliedinimas“ dar nesibaigė ir bet kokie bandymai padėti jai anksčiau laiko plėsti naują organizacinę valdžią tik užvilkins jos teigiamus pokyčius ir taurėjimą. Ne mūsų reikalas nuspėti dieną, – bet ji ateis, – kai žmonės vėl bus pakviesti taip ištarti Dievo žodį, kad jis padėtų pasaulį pakeisti ir jam atsinaujinti. Tai bus nauja kalba, gal visiškai nereliginė, bet išlaisvinanti ir suteikianti išganymą kaip Jėzaus kalba, – iš pradžių ji sukels žmonių pasipiktinimą, bet galų gale jie pasiduos jos galiai, naujo teisingumo ir naujos tiesos kalba, kalba, kuri skelbs Dievo santarvę su žmonėmis ir naujos karalystės artėjimą. „Apims jas baimė, ir drebės jos dėl visokeriopo pertekliaus ir gerovės, kuria juos aprūpinsiu“ (Jer 33, 9). Iki tol krikščionims reikės elgtis tyliai ir saugoti slaptumą; bet bus žmonių, kurie melsis, darys teisingus darbus ir lauks ateinant Dievo laiko. Linkiu, kad Tu būtum tarp tų žmonių ir kad apie Tave kada nors būtų pasakyta: „Bet teisiųjų takas yra tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“ (Patarlių 4, 18).
* * *
Ir vėl įsitikinau, jog negalima leisti, kad Dievu būtų užkišamos visos netobulo mūsų pažinimo spragos; ir kai vėliau, – kas objektyviai neišvengiama, – pažinimo ribos vis plečiasi, kartu su jomis pastūmėjamas ir Dievas, tad jis be perstojo traukiasi. Dievą turime rasti tame, ką suvokiame, o ne tame, ko nesuvokiame; Dievas nori, kad jį suvoktume ne neišspręstuose, o išspręstuose klausimuose. Tai tinka taip pat apibūdinti santykiui tarp Dievo ir mokslinio pažinimo. Tuo taip pat galime vadovautis, svarstydami bendriausius klausimus, susijusius su mirtimi, kančia ir kalte. Šiandien ir į visus šiuos klausimus yra žmogiškų atsakymų, kurie visiškai apsieina be Dievo. Faktiškai – ir taip būdavo visais laikais – žmonės su tais klausimais susidorodavo, ir paprasčiausiai yra netiesa, jog tik krikščionybė turi sprendimą. Dėl sąvokos „sprendimas“ pasakysiu, jog krikščioniški atsakai taip pat menkai (arba taip pat gerai) privalomi, kaip ir kiti galimi sprendimai. Ir čia Dievu negalima užkamšioti visų skylių; Dievą turime pažinti ne tik ties savo galimybių ribomis, o pačiame gyvenimo sūkuryje; Dievas nori, kad jį pažintume gyvendami, o ne tik mirdami, būdami sveiki ir kupini jėgų, o ne tik, kai kenčiame, kai veikiame, o ne tik, kai nusidedame. To pagrindas yra Dievo apsireiškimas Jėzuje Kristuje. Jis yra gyvenimo centras, o ne „atėjęs tam“, kad mums atsakytų į neišspręstus klausimus. Žvelgiant iš gyvenimo centro, kai kurie klausimai apskritai iškrenta, kaip ir atsakymai į tokius klausimus (turiu galvoje Jobo draugų įvertinimą!). Kristuje nėra „krikščioniškų problemų“.
* * *
Maniau, jog Dievas vis labiau išstumiamas iš pilnametystės sulaukusio pasaulio sferos, iš mūsų pažinimo bei gyvenimo sferos ir jog nuo Kanto laikų jam liko vietos tik anapus patyrimo pasaulio. Viena vertus, teologija tam apologetiškai priešinosi, kovojo – bergždžiai – prieš Darviną ir t.t.; kita vertus, ji susitaikė su taip pakrypusiais reikalais, Dievą ėmė pasitelkti kaip deus ex machina tik vadinamųjų paskutinių klausimų atveju, t. y. Dievas tampa atsakymu į gyvenimo klausimus, gyvenimo vargų ir konfliktų sprendimu. Bet jeigu žmogus tokių problemų neturi arba nenori jų rodyti ir jausti aplinkinių gailesčio, jis negali bendrauti su Dievu, arba tam jokių gyvenimiškų problemų ir t.t. neturinčiam vyriškiui reikia įrodyti, jog iš tikrųjų jis turi neapsakomai daug klausimų, bėdų, jį kamuoja konfliktai, bet jis dėl to neprisipažįsta arba paprasčiausiai to nežino. Jeigu pavyksta tai įrodyti, – o egzistencinė filosofija ir psichoterapija šia kryptimi yra parengusios labai rafinuotų metodų, – tada į šį žmogų gali prabilti ir Dievas, o metodizmas gali džiaugtis savo sėkme. Bet jeigu nepavyksta žmogaus įtikinti, kad jis savo laimę laikytų nelaime, sveikatą – liga, savo gyvybines jėgas – desperacija, teologų išmintis ir baigiasi. Tokiu atveju susiduriame arba su piktybišku užkietėjusiu nusikaltėliu, arba su „biurgeriškai patenkinta savimi“ žmogysta, – iki išganymo jiems abiem labai toli. Tai yra požiūris, kuriam aš priešinuosi. Kai Jėzus laimindavo nusidėjėlius, tai būdavo tikri nusidėjėliai, tačiau Jėzus niekada jokio žmogaus pirma nepaversdavo nusidėjėliu. Jis ragindavo juos trauktis nuo nuodėmės, o ne lįsti į nuodėmę. Aišku, po susitikimo su Jėzumi žmonės viską imdavo vertinti visiškai kitaip. Taip buvo ir su Pauliaus atsivertimu. Bet susitikimas su Jėzumi įvykdavo anksčiau negu nuodėmių suvokimas. Kaip žinome, Kristus rūpindavosi visuomenės atplaišomis, prostitutėmis, muitininkais, bet anaiptol ne tik jais, nes jis apskritai norėdavo rūpintis žmonėmis. Jėzus nė karto nesuabejojo kurio nors žmogaus sveikata, jėgomis, laime ir niekada nežiūrėjo į žmogų kaip į nevykusį padarą; kam tąsyk jis būtų gydęs ligonius, grąžinęs jėgas silpniems žmonėms? Jėzus įtraukia į savo ir Dievo karalystės užmojus visą žmogaus gyvenimą su visomis jo apraiškomis.
* * *
Negalėsime būti sąžiningi, nesuvokę, jog turime gyventi pasaulyje – „etsi deus non daretur“. Ir mes tai suvokiame – Dievo akivaizdoje! Pats Dievas verčia mus tai suvokti. Dėl to, kad tampame subrendusiais žmonėmis, galime tikriau suvokti savo padėtį prieš Dievą. Dievas leidžia mums suprasti, jog turime gyventi kaip žmonės, sugebantys tvarkyti savo gyvenimą be Dievo. Dievas, kuris yra su mumis, yra Dievas, kuris mus apleidžia (Morkaus 15, 34)! Dievas, kuris leidžia mums gyventi be Dievo darbinės hipotezės, yra tas Dievas, priešais kurį mes nuolat stovime. Dievo akyse ir su juo mes gyvename be Dievo. Dievas leidžiasi išstumiamas iš pasaulio ant kryžiaus, Dievas pasaulyje yra bejėgis ir silpnas, ir kaip tik ir tik taip jis yra su mumis ir mums padeda. Iš Mato 8, 17 labai aiškiai matyti, jog Kristus padeda ne savo galybe, o silpnumu, kančia! Čia ir slypi esminis skirtumas nuo kitų religijų. Ištikus bėdai, žmogaus religingumas nukreipia mintį į Dievo valdžią pasauliui, Dievas yra tikrasis deus ex machina. Biblija kreipia žvilgsnį į Dievo bejėgiškumą ir kančią; tik kenčiantis Dievas gali padėti. Šiuo požiūriu galima pasakyti, jog minėtasis kelias į pasaulio pilnametystę, kuri padeda atsikratyti klaidingo Dievo supratimo, leidžia mums pamatyti Biblijos Dievą, kuris dėl savo bejėgiškumo pasaulyje įgyja galios ir vietos. Čia, ko gero, turės prasidėti „pasaulietinė interpretacija.“
* * *
Bažnyčia yra tik tada Bažnyčia, jeigu ji egzistuoja kitiems. Kad galėtų padaryti pradžią, jai reikia visą nuosavybę padovanoti vargingiesiems. Kunigai turi gyventi tik iš savanoriškų bendruomenių aukų, galbūt dirbti pagal kokią nors pasaulietinę profesiją. Bažnyčia turi dalyvauti bendruomenės žmonėms sprendžiant pasaulietinius uždavinius, ne valdydama, o padėdama ir tarnaudama. Visų profesijų žmonėms ji turi pasakyti, kas yra gyvenimas su Kristumi, ką reiškia „būti kitiems“. Ypač mūsų Bažnyčiai teks priešintis įžūliam pasipūtimui, jėgos garbinimui, pavydui ir iliuzionizmui – šios ydos yra viso blogio šaknys. Bažnyčiai reikės kalbėti apie saiką, tikrumą, pasitikėjimą, ištikimybę, pastovumą, kantrybę, drausmę, kuklumą, santūrumą. Ji turės pakankamai įvertinti žmogaus „pirmavaizdį“ (kuris yra kilęs iš Jėzaus žmogystės ir yra toks svarbus Pauliaus mokyme); ne sąvokos, o pavyzdžiai jūsų žodžiams suteiks akcentą ir jėgos.

_____________________________________

Dialogo kultūros institutas pristato Dietricho Bonhoefferio knygą lietuviškai:

Jokia kita XX šimtmečio teologinė knyga vokiškai skaitantiems skaitytojams nepaliko stipresnio įspūdžio nei Dietricho Bonhoefferio laiškai ir užrašai iš kalėjimo. Žymiojo vokiečių mąstytojo, protestantų teologo ir aktyvaus pasipriešinimo nacionalsocializmui dalyvio kūryba priskiriama tiek protestantizmo, tiek apskritai krikščionybės klasikos aukso fondui.
Drąsiai mesdamas iššūkį pasyviai krikščionių laikysenai blogio akivaizdoje, D. Bonhoefferis aiškiai atskiria nuolankumą bei pasidavimą aukštesnei valiai ir pasipriešinimą neteisybei bei nemeilei. Laužydamas moderniosios teologijos rėmus tiek savo gyvenimu, tiek ir kūryba, jis provokuoja iš naujo atrasti esmines dvasines vertybes, jų prasmę ir skatina kritinę krikščioniška save vadinančios visuomenės savianalizę.
Ši D. Bonhoefferio knyga - tikras iššūkis tikėjimui, mąstymui ir veiklai, skatinantis išsilaisvinimą nuo išankstinių nuostatų, aplinkybių prievartos bei visuomeninio egoizmo įtakos.
Vokietijoje D. Bonhoefferio laiškų knyga išleista daugiau nei 350 000 tiražu, yra išversta į 19 pasaulio kalbų.
_____________________________________

Neformaluose jau buvo:
Būti krikščionimi - būti žmogumi.
Tikėjimo išpažinimas.

Krikščionybės aušra (tęsinys)

Bendrijoje nėra kunigų, bet yra autoritetai- tie, kurie matė Jėzų, su juo bendravo. Jau vien dėl to Petras, nors neturi Romos pilietybės ir silpnai kalba lotyniškai, tarp jų yra žymiausias. Bet ir jis neužima jokių pareigų.
Antroji krikščionių stiprybė- jie turi Evangelion (graikiškas žodis, reiškiantis ''gerąją naujieną'', dabar sakome- Evangeliją) ir kiekvienas gali ją paskaityti.
Bet, kai Romoje krikščionys ėmė reikalauti, kad Jonas Morkus (pagonių kraštuose buvo Pauliaus, vėliau- Petro pagalbininkas) aprašytų Jėzaus keliones, stebuklus, visą istoriją, mat nežinia, kiek Petras dar su jais bus, Petras kurį laiką prieštaravo:''O kam to reikia? Netrukus ateis dangaus karalystė.Tie, kurie čia stovite, nepatirsite mirties, kol nepamatysite Žmogaus Sūnaus.''Bet vėliau Petras pakeitė nuomonę, patvirtino pirmąjį tekstą ir leido jį skaityti bendruomenėse. Tai labai padėjo krikščionybei plisti, nes kitos tikybos panašios Evangelijos neturėjo: judaizme šventiko titulas buvo paveldimas, pagonių kultuose kandidatai metų metais turėjo kopti sudėtingais išbandymų laiptais, kol susipažindavo su kulto paslaptimis. O krikščionių bendrijoje, bent tais laikais, kelias nuo pasikrikštijimo iki tapimo pamokslininku buvo labai trumpas. Kiekvienas atsivertęs galėdavo tapti misionieriumi.
Po Romos gaisro prasidėjęs krikščionių persekiojimas tęsėsi. Petras, Paulius irgi, buvo pagauti tik po trejų metų. Išliko nežinomo autoriaus laiškas, kuriame pranešama, kad Petras buvo išduotas iš ''pavydo''. Kitame laiške sakoma, kad apaštalui ''teko patirti ne vieną ir ne dvi kančias, o daugelį, kol jis atsidūrė Dievo garbėje''. Nežinoma, kur ir kada Petras buvo nužudytas. Spėjama, kad stadione Campus Vaticanus, kuriame vykdavo žirgų lenktynės ir žmonių egzekucijos. Nėra duomenų apie jokias laidojimo iškilmes. Greičiausiai jis buvo palaidotas ten pat, lauke, kur vėliau rasta daugybė žmonių palaikų.
Dar po metų Neronas buvo nuverstas ir persekiojimai pasibaigė. Bendrija nebuvo sunaikinta. Net istorikas Tacitas , romėnas, į krikščionybę žvelgęs iš aukšto, turėjo pripažinti, kad žiaurūs persekiojimai ėmė kelti gyventojų užuojautą. Iš tikro, baudžiamieji mirtį pasitikdavo vyriškai, ir tai darė įspūdį.
Krikštijosi vis daugiau ir daugiau Romos gyventojų. Tačiau Roma dar nebuvo tapusi krikščionybės, laikomos Rytų tikėjimu( mat didžiausios jos bendrijos buvo susibūrusios rytinėse Imperijos dalyse-Egipte, Sirijoje, Graikijoje), centru. Ir nebuvo bendruomenėse jokios hierarchijos, pareigybių, juolab iškilmingų. Kam reikalinga hierarchija, jeigu visi netrukus stosime prieš Dievo teismą?Net praėjus 30-čiai metų po apaštalo Petro mirties laišką korintiečiams rašė Romos bendrija. Bendrija, o ne vyskupas, nes tokio paprasčiausiai tada nebuvo. Vyskupas bendrijos priekyje atsiranda tik140-aisiais metais, jį imta vadinti papa(nuo graikiško žodžio pappas- tėvas)
Romos vyskupas Steponas 254 metais pirmą kartą primena Jėzaus žodžius apie uolą, ant kurios bus pastatyta bažnyčia, ir pradeda reikalauti, kad pats būtų pripažintas didžiausiu autoritetu. Tačiau tokiu iš tikro tampa tik Leonas Pirmasis Didysis, gyvenęs V amžiuje ir pasiskelbęs, kad nuo šiol jis, Romos vyskupas, laiko dangiškosios karalystės raktus ir yra aukščiausia instancija sprendžiant visus tikėjimo klausimus. Tokia kaip dabar popiežiaus instancija susiformavo tik XI amžiuje, Grigaliui VII paskelbus ''Dictatus Papae''.

Algimantas Čekuolis

Krikščionybės aušra

Romoje pilna visokio išpažinimo sektų, Neronas pasirenka vieną jų- krikščionis. Jo gvardiečiams nesunku surasti '' įtariamuosius''-išduoda kaimynai, kartais net patys krikščionys. Visi sučiuptieji greit nužudomi:vienus užsiuva į laukinių žvėrių kailius ir užpjūdo šunimis, kitus degina kaip fakelus parkui apšviesti, dar kitus nukryžiuoja.
Sugavo krikščionių vyriausiąjį. Gvardiečiams jis - tiesiog senas žvejys, atvykėlis iš tolimos galilėjos provincijos.Jo vardas Simonas Petras. Jį nukryžiavo galva žemyn.

Simono Petro kelias į kankinio mirtį prasidėjo 36 metai iki didžiojo Romos gaisro.
Broliai Simonas ir Andriejus gyvena Galilėjos provincijos Kafarnaumo kaime- gan turtingame, nes šalia eina kelias Via Maris, jungiantis Siriją su Egiptu, juo galima pasiekti Romą. Broliai prekiauja vynu, alyvomis, pačių pagauta ir išrūkyta žuvimi, turi būrį vergų ir padėjėjų, keletą namų.
Galilėja- maža valstybėlė, anksčiau priklausiusi Izraeliui, paskui užkariauta graikų, tada vėl žydų susigrąžinta. Ją valdė žydas- graikas Erodas, o šiam mirus- du jo sūnūs, bjaurūs despotai. Būtų buvę nuversti, bet juos gina romėnų būrys. Gyventojų kalba aramėjiškai, tai yra žydų kalba, tik labai savotiška Galilėjos tarme, iš kurios Jeruzalėje šaipomasi. Valstybinė kalba- graikų, bet dar reikia mokėti hebrajų- Torai skaityti. Gerai ir lotyniškai suregzti bent kelis sakinius, ypač jei nori ką nors parduoti kareiviams.
Brolių vardai atspindi padėtį. Simonas aramėjų kalba reiškia ''Dievas išklausė'', o Andrius- iš graikiško Andreas,''vyriškas''.Jie gyvena gerai, ramiai, nė neįtardami, kad vienas rytas pakeis jų gyvenimą ir.. visą pasaulį.
Sykį pavasarį abu broliai žvejojo Genezareto ežere, netoli kranto..
Evangelistas Matas vėliau papasakos apie kitą Galilėjos gyventoją, prieš porą dienų atvykusį į Kafarnaumą.Jis dabar eina ežero krantu stebėdamas, kaip broliams sekasi žvejyba. Tas žmogus, maždaug Simono amžiaus,-Jėzus iš Nazareto. Matas rašo:''Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius- Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų- metančius tinklą į ežerą;mat buvo žvejai.Jis sakė:''Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais''.Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo''.(Mt4,18-20)Pagal Evangeliją, šitaip Jėzus įgijo pirmus du savo mokinius. Kiti šaltiniai patvirtina, kad Simonas, Jono sūnus iš Kafarnaumo, kuriam Jėzus vėliau davė Petro(reiškiančio ''uola'' arba ''atrama'') vardą, nebuvo beturtis ar itin entuziastingas jaunuolis. O Jėzus tada buvo tik pradėjęs mokyti.
Maždaug dvejus metus Petras lydėjo Jėzų jo kelionėse. Iki Kristaus nukryžiavimo jis, atrodo, neperžengė Galilėjos ribų, kuri skersai- vos 40 kilometrų. Bet vėliau nuėjo tūkstančius mylių platindamas naująjį tikėjimą, kuris, Petrui mirštant ant kryžiaus Romoje, jau turi keliasdešimt tūkstančių pasekėjų.
Dvasinę naujojo tikėjimo prasmę mes suprantame. Bet koks buvo tokio staigaus paplitimo mechanizmas ir kokios priežastys?
...Po kelis šimtmečius siautusių karų, įsigalėjus Romos imperijai, pagaliau įsivyrauja taika. Ji taip ir vadinasi- Pax Romana. Romos legionai stovi nuo Atlanto pakrantės Ispanijoje iki Judėjos dykumos ir nuo Reino iki Nilo.Viduržiemio jūra plaukioja beveik nekliudomi piratų laivai. Kelių nutiesta 6000 kilometrų. Jais be perstojo zuja pirkliai, valkatos, artistai, nuotykių ieškotojai ir.. legendos, idėjos, pasakojimai.
Roma savo valdiniams neprimeta jokio tikėjimo. Stovi nuostabios šventyklos- Jupiterio, Minervos, Neptūno, Veneros, imperatoriai po mirties garbinami kaip dievai. Bet tai- politika, o ne dvasinis pasaulis. Šis kultas neduoda atsakymo į klausimą: o kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Ir moralės reikalais tie dievai daug patarti negali- apie jų girtuoklystes, apie neištikimybes tiesiog himnai giedami. Vyrauja taika, tyla- ir žmonės pradeda jausti tuštumą širdyje, dvasios vakuumą.

Žydų tikėjimas kitoks. Jie tiki ne į vieną iš dievų, o vienu Dievu. Yra reiklūs, jų religijos pagrindai ir apeigos, pradedant apipjaustymu ir baigiant nurodymais, ką galima ir ko negalima valgyti, tokie griežti, kad retas prašalaitis nori tą jų tikėjimą priimti. Žydu galima tik gimti. Kitos religijos kuria bendrijas, o žydai save laiko išdidžia, DIEVO IŠRINKTĄJA TAUTA. TAČIAU TAI KERTASI SU REALYBE. Judėja, Galilėja, kitos žydų teritorijos yra tiktai didžiųjų kaimynų provincijos arba mūšių tarp jų laukai. Bet kai žydamas nepavyksta išsilaisvinti žemiškais ginklais, jie pasikliauja savo Dievo pagalba.Žydų raštai aiškiai sako, kad ateis Mesijas ir nuves juos į pergalę prieš tamsą, kad Dievas valdys žemėje. TODĖL KIEKVIENĄ DIENĄ LAUKIA JO ATEINANT. O aplink nuolat sukinėjasi įvairaus plauko pranašai ir stebukladariai.
Staiga pasklinda žinia apie tūlą galilėjietį, kuris gydo ligonius ir daro kitus stebuklus bei skelbia, kad Dievo karalystė žemėje jau arti. Prie dviejų ževejų prisijungia daugiau mokinių, jų jau dvylika. Jokios hierarchijos toje grupėje nėra, tačiau Jėzus labiau išskiria Simoną Petrą, dažnai kalbantį visų mokinių vardu, drįstantį garsiai užduoti klausimus, kurie iškyla visiems. Galbūt todėl, kad Simonas vyresnis už kitus, patyręs, o gal ir išmintingesnis.
Abejonių Petrui turėjo kilti jau pirmomis savaitėmis.Nes Jėzus visai nebuvo panašus į tą laukiamą Išvaduotoją-Izraelio karalių, į vadą, stosiantį karių priekyje ir vesiantį į paskutinį mūšį. Taip, jis kalba apie artėjančią Dievo karalystę, bet sako,''kas kardą pakels, nuo kardo ir žus'', kad pasmerkti turi teisę tik Dievas.
Religingiems žydams ypač nepatinka, kad Jėzus atmeta ''išrinktosios'' tautos sąvoką. Šventikus jis vadina veidmainiais, rūpinasi atstumtaisiais- muitininkais, prostitutėmis. Atmeta pagrindines judaizmo taisykles, košerinį maistą, šabo šventimą- viską, kas išskiria žydus iš kitų tautų.
Tačiau Nazariečio pamokslų klausosi jau šimtai žmonių, žinia apie jo daromus stebuklus keliauja iš lūpų į lūpas. Fariziejai (ypač pamaldžių žydų grupė) susirūpina. Gresia revoliucija.
Petras turėjo greit suvokt, kiek daug naujo, peržengiančio judaizmo ribas, žavaus ir tuo pačiu pavojingo yra naujajame mokyme. Dar trisdešimtaisiais naujos eros metais jis ištaria lemtinguosius žodžius:''Tu esi Mesijas''. Matas, vėliau aprašydamas tą sceną, liudija, kad Jėzus į tai atsakė:''Ir aš tau sakau:tu esi Petras-Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.''(MT16,18)
Tokia buvo popiežystės pradžia.
Petras-Uola iš pradžių nebuvo toks ''kietas''. Kai per žydų Velykas šventiko Kajafo pakalikai Getsemanės sode pagavo ir surišo Jėzų, jo mokiniai išsislapstė.Tik Petrui ir dar vienam mokiniui užteko drąsos nusekti iš paskos.Tačiau kai Kajafo rūmų apsauga, išgirdusi galilėjietišką tarmę, ėmė įtarti, kad Petras iš Jėzaus kompanijos, jis tris kartus tai paneigė, tai yra, išsižadėjo. Nėra duomenų, kur buvo Jėzaus nukryžiavimo metu. Greičiausiai ant mūro sienos, supančios Jeruzalę, kur susirinko didelė minia, mat iš ten egzekucija gerai matėsi. Kad Jėzaus kapas tuščias, pranešė ne jis, o Marija Magdalietė (iš Magdalos) ir kitos moterys. Apaštalai iš pradžių tuo nepatikėjo, vadino ''tuščiais plepalais''. Petras nuėjo prie kapo ir įsitikino- teisybė.
Po kelių dienų Jeruzalėje susitiko Nukryžiuotojo šalininkai. Petras ir dar keli apaštalai pareiškė ir liudijo matęsi su prisikėlusiu Jėzumi.
Kristaus pasekėjų Jeruzalėje tada buvo apei 120. Judėjoje ir Galilėjoje dar apie 500. Judui pasikorus liko vienuolika apaštalų, Marija, Marija Magdalietė ir keturi Jėzaus broliai- taip skelbia (teisingai ar ne) kelios apokrifinės (t.y. po 400 metų įvykusio Bažnyčios suvažiavimo nepripažintos ir pasmerktos) evangelijos. Petras- autoritetas toje draugijoje, tad jis turi spręsti, ką daryti toliau. Atrodytų, reikia slėptis ar bent išlaukti, kol viskas nurims, nes Jėzus buvo nuteistas už baisų nusikaltimą- išdavystę.
Tačiau Petras pereina į puolimą.Pasinaudodamas eiline švente, penkiasdešimtadieniu po Velykų, ir tuo, kad į Jeruzalę privažiavo maldininkų, jis pamokslauja, šaukia gelbėtis, nes Paskutiniojo teismo diena arti, pasakoja apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą iš numirusiųjų. Per tą šventę Petras įtikina ir pakrikštija tris tūkstančius žmonių. Judėjoje, Mažojoje Azijoje, Šiaurės Afrikoje naująjį tikėjimą ima platinti ir kiti apaštalai, jau įgiję vardą- krikščionys, Kristaus šalininkai.TUO PAT METU artimiausi Jėzaus bendražygiai tarpusavyje karštai ginčijasi:ar būtinai reikia būti žydu, kad taptum krikščionimi? O gal bet kas, įtikėjęs gali pasikrikštyti? Tai svarbus klausimas. Jo esmė:ar krikščionybė yra judaizmo atmaina, ar visai naujas tikėjimas?

Šį klausimą Petras išsprendžia ne diskusijomis, o veiksmu. Jis atverčia į krikščionybę Palestinoje tarnaujantį Romos gvardietį, centūrijos (šimtinės) vadą Kornelijų, pasikvietusį Petrą į savo namus. Petras, nors judėjas, valgo nekošerinį maistą, išaiškina krikščionybės dvasingumą, gerokai patrauklesnį nei marmurinių ar bronzinių stabų garbinimas. Jis pakrikštija ne tik Kornelijų, bet visą jo giminę ir tarnus.
Galbūt tai buvo svarbiausias Petro žingsnis, kurį jis padarė po Kristaus mirties pralaužė duris krikščionybei plisti už judaizmo ribų. Naujoji religija netrukus užvaldė dalį Romos imperijos (priminsiu, tada krikščionybė dar nebuvo draudžiama), o einant amžiams tapo pasauline religija. Ji neplito savaime- viskas buvo gerai organizuota, teritorija ir miestai pasidalinti. Petras, kiti Jėzaus mokiniai, žymesni bendrijos nariai (pavyzdžiui, buvęs fariziejus Paulius) tapo misionieriais naudodamiesi tuo, kad keliai Imperijoje buvo geri, kad Imperija užtikrino saugumą, kad per didesnes upes net tiltai pastatyti ir kad kalbama keliomis bendromis kalbomis, kurias toje teritorijoje visi supranta.
Už Romos imperijos ribų, kur tokių sąlygų nebuvo, krikščionybė ėmė plisti tik po kelių amžių. Į slavų kraštus ji atkeliavo po tūkstančio, o mus pasiekė beveik po pusantro tūkstančio metų.
47-ais metais Jeruzalėje įvyksta pirmas, dabar sakytume Bažnyčios suvažiavimas. Jame nutariama, kad perėję į krikščionybę žydai privalo laikytis ir judėjų tikybos, ir krikščioniškų reikalavimų, o nežydai- tik krikščioniškų. Tai labai pagelbėjo misionieriams, dirbantiems su pagonimis, sakysim, Pauliui.
Apie 50-uosius metus Romoje apsigyvena Petras su žmona. Jam netenka kurti krikščionių bendruomenės misionieriai jau yra ją subūrę.Tai vyrai ir moterys, laisvi žmonės ir vergai, Romos piliečiai ir imigrantai. Pasikrikštijo net vienas senatorius, vardu Pudensas, kartu su dviem dukrom.
Krikščionių bendrija nepripažysta visuomenės sluoksnių ir ribų tarp jų, o tai labai svarbu milijoniniame mieste, kurio didelė dalis gyventojų- atvykėliai iš įvairių Imperijos kampų, besijaučiantys atitrūkę nuo savųjų šaknų ir nepritapę Romoje. Bendrija padeda ligoniams, guodžia, ragina laikytis moralės principų, žada amžiną išganymą. Tai- dvasinių idealistų, svajotojų sala šalto ir gan pokvailio pagoniškumo jūroje. Be to, krikščionybė ima viršų prieš kitas to laiko tikybas, mat turi liudininkų, galinčių pasakyti:''Aš pats tai mačiau.Girdėjau savo ausimis''.

Algimantas Čekuolis (yra tęsinys)

Gyvenimo problemos sprendimas [Lellote]

Dvasinis gyvenimas

Dievas veikia nuolat mumyse savo Malone.Tik reikia sugebėti tą veikimą pastebėti.
Atkreipti dėmesį į tą Kristaus buvimą ir veikimą-dvasine kalba reiškia:turėti vidinį gyvenimą.
Tokiu būdu, tas gyvena vidiniu gyvenimu, kuris supranta, kad jame gyvena Dievas ir kuris stengiasi su ta jame gyvenančia realybe suderinti savo mintis, žodžius ir darbus.
Gyvendami kūne, mes ir savo vidiniu žvilgsniu kiek galime ieškome įkūnytos būtybės;todėl mes ir Dievą geriau pristatome Kristaus žmogiškame pavidale ir savo vidinį gyvenimą suprantame kaip bendravimą su Kristumi.
Todėl vidinio gyvenimo prasmė galų gale gali būti suvedama į paprastą šauksmą:'' Su Tavim, Viešpatie''
Tobulumo užbaigimas-jo buvimo prasmė ir apvainikavimas-tai artumas su Dievu.Betgi tą artumą pasiekia palyginti nedaug sielų.Daugelis jį laiko net negalimu;kodėl taip? Pagrindinė priežastis-tai mūsų pripratimas galvoti apie Dievą kaip apie kažkur toli esantį.Ar aš galiu prisiartinti prie to, kuris niekada nesti su manim? Artimumas reikalauja čia pat esančio...(R.Pliusas,''Dievas mumyse'')

Bažnyčia-abatija – Ritualo svarba

Krikščionių keltų abatija buvo visuomet atvira tiems, kuriems reikėjo maisto, nakvynės ar žaizdų priežiūros. Kada vienuolių kaimynai pagonys įeidavo į abatiją, juos sveikindavo pažįstamas paveikslas: vienuoliai ar vienuolės virtuvėje ruošė maistą, krovė malkas, perrašinėjo rankraščius ar dirbo laukuose. Tačiau akį užkabindavo ir kai kas naujo – keisti ritualai, kaip kryžiaus ženklas, duonos laužymas, bendra taurė, klūpėjimas, nusilenkimas ir gulėjimas kryžiumi.

Kaip išmokti būti krikščionimi?

Tokie buvo krikščionių ritualai. Juos kartodavo vienuoliai ir vienuolės abatijoje. Jų mokė ir savo kaimynus pagonis, kurie norėjo tapti krikščionimis. Šie veiksmai tapo tokia neatskiriama konvertito gyvenimo dalimi, kad tapo kasdienybe.

Kai atsivertęs airis stokojo drąsos, užuot kartojęs senai iš druidų išmoktą užkalbėjimą, maldoje prabildavo į Kristų. Žymioji Šv. Patriko šarvo malda – puikiausias tokios maldos pavyzdys. Carmina Gaedelica yra kasdienių keltų maldų rinkinys – maldos kuriant ugnį, prausiant veidą, šluojant namus ar audžiant.

Kiti ritualai, tokie kaip kryžiaus ženklas, tapo lyg refleksas į daugelį gyvenimo tuo laikmečiu aplinkybių. Keltų krikščionys mokėsi iš žodžių, pasikartojančių veiksmų ir simbolių, kurie juos skyrė nuo druidų tikėjimą praktikuojančių tautiečių.

Ritualų stoka bažnyčiose, kurioms rūpi „ieškantys“ tikėjimo (angl. Seeker Church)

Prasukime juostelę į XX amžių. „Ieškančių pamaldų“ modelis teigia, kad žmonėms Kristų lengviausia priimti, jei atsisakome „religinių“ simbolių. Tokia strategija padėjo pritraukti naujų žmonių į „ieškantiems jautrias“ bažnyčias bažnyčias, tik jos, priešingai nei keltų abatijos, kai kurios ieškančių bažnyčios nesibodėjo konvertitų mokyti veiksmų – elgesio ir simbolių, žyminčių krikščionišką tikėjimą.

Daugelis bažnyčių buvo statomos be baptizerijų (krikšto vieta bažnyčioje – vert. past.), nes krikštyti tapo įprasta baseinuose ir ežeruose. Komunijos nebepraktikuodavo arba ją švęsdavo vien ypatingomis progomis – ji nebebuvo įprasto šlovinimo dalimi. Tokios praktikos imtasi todėl, kad buvo manoma, jog simboliai ir ritualai neleidžia suvokti evangelijos žinios. Bet, iš tiesų, yra priešingai.

Ritualo svarba

Ritualai, veiksmai ir simboliai svarbūs tuo, kad jie, būdami išoriški, padeda mums išreikšti vidinius išgyvenimus. Išmokstame „šlovinti kaip krikščionys“, nes kartojame jų veiksmus. Taip konvertitai priima krikštą, dalyvauja jame, priima komuniją, juos moko katechezės. Taip jie išmoksta gyventi šioje naujoje, gal kiek keistoje bendruomenėje, kurią vadiname bažnyčia.

Atsisakę ritualų, veiksmų ir simbolių nuskurdiname tikėjimą, atimame iš jo vidinio tikėjimo išraišką. Ritualų pagalba asmeniškai ir visi kartu išreikšti, o išreiškiant pastiprinti bendrą mūsų tikėjimą. Misijinė bendruomenė skiria ypatingą dėmesį išreikšti išskirtinai krikščionišką elgseną, simbolius ir veiksmus (ar jie būtų senoviniai, ar šiuolaikiniai) nes tai ir parodo, kad esame pasauliui alternatyvi bendruomenė.

Chuck Warnock, Amicus Dei

Apklausa: Skaistyklos klausimas

Kadangi diskusijos apie skaistyklą, atrodo, baigėsi ar eina į pabaigą, o apklausa jau baigėsi, metas reziumuoti. Aišku, reziumuosime ne visų lankytojų, o tik tų, kurie nepatingėjo ar išdrįso pareikšti savo nuomonę apklausoje.

Taip, ji tikrai yra – 15 (29%)
Nežinau, bet esu linkęs (-usi) tuo tikėti – 7 (13%)
Nors ir nesu katalikas (-ė), manau, kad tai logiška – 1 (1%)
Nors ir esu katalikas (-ė), man tuo sunku patikėti – 3 (5%)
Nežinau, sunku patikėti – 8 (15%)
Nemanau, kad tai gali būti krikščioniško tikėjimo dalimi – 7 (13%)
Netikiu, kad yra Dievas, tai apie kokias skaistyklas galima kalbėti? – 10 (19%)

Taigi, įsitikinusių katalikų ir jiems prijaučiančių šiuo klausimu skaičius būtų 15+7+1=23 (43%).
Protestantų ir jiems prijaučiančių (katalikų? – bent vienas toks buvo) 3+8+7=16 (33 %).
Taip pat savo nuomonę išreiškė 10 ateistų (19 %). Džiaugiamės, kad ir jie čia užsuka.

Komentaruose skaistyklos klausimu, visgi vyravo protestantiška nuomonė.