pirmadienis, sausio 24, 2005

Neįtikėtina sėkmė! O visgi ...

Arvydas Malinauskas

Evangelijoje pagal Joną galime rasti pasakojimą apie tai, kaip Jėzus penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvelėm pamaitino kelis tūkstančius išalkusių žmonių. Nieko keisto, kai žinai, jog ši knyga buvo parašyta I a. gale. Juolab, kad bažnyčioj net ir XXI a. vis dar kalbama apie stebuklus, dangų ir t. t.…
Nežinom, kas ten iš tikrųjų atsitiko su ta duona, žuvimi ir žmonėmis. Deja, joks kunigas taip pat nepatenkins mūsų smalsumo. Jam pačiam ši istorija lieka gili paslaptis. O pasakojimas toks.
,,Jį [Jėzų] lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus …”, rašo Jonas. Ir vėl tie stebuklai! Tačiau nenuginčysim, jog jie žmones vilioja. Tarsi ryškiaspalvė, akį rėžianti reklama. Pavargstam nuo kasdienybės, todėl išsiilgstam kažko naujo. Tegul tai bus naujas ėdalas katei ar šuniui, nauja skalbimo mašina, naujas dezodorantas arba naujas šampūnas, bet tegul tik naujas… Monotonija įgrįsta, pasiilgstam ,,aštrių pojūčių”. Taip buvo ir anuomet, taip yra ir šiandien. Tiesa, pripažinkim, jog tų stebuklų ne tiek jau daug ir beliko. Manau, nesuklysiu pasakęs, jog nemažai žmonių šiandien bažnyčiose lankosi tik dėl jų. Juk bažnyčia vis dėlto ,,kvepia” ne tik naftalinu, žvakių vašku, bet dar ir kažkokia paslaptimi.
Diena jau buvo pakrypusi vakarop, todėl visai natūralu, jog tokioje didelėje žmonių minioje, tai šen, tai ten, primindamas apie savo poreikius, suurgzdavo tuščias pilvas. Jo kalbomis nenuraminsi, net jeigu jos ir labai gražios, protingos ir teisingos. Jėzus tai supranta, todėl mokinių klausia: ,,Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?” Šie sunerimsta, nes, visų pirma, neturi tiek pinigų, kad galėtų visus pamaitinti, jei ten, Palestinos laukuose, ir sutiktų kokį prekeivį. Vienas iš jų pamato labai praktišką bernužėlį, pasiėmusį ,,penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis”. Jam vienam, tikriausiai, per daug, bet kokiems penkiems tūkstančiams tai tebūtų tik ,,lašas jūroje”. Čia jų mokytojas pasielgia ne tik keistai, bet ir nelogiškai. ,,Susodinkite žmones!” - liepia mokiniams, tada paima duoną, žuvį, ,,sukalba padėkos maldą” ir liepia išdalyti visiems ten esantiems žmonėms. Tas vyras iš Nazareto rizikuoja apsijuokti. Tačiau vietoj gardaus juoko, iš nuostabos ,,ištįsta veidai”. Jie ne tik iki soties pavalgo, bet ir surenka dvylika pintinių likučių.
Nesigilinkim į tai, kiek šiame pasakojime yra tikrų istorinių. Nemanau, kad diskusijos stebuklų tema kada nors liausis ir bus vienbalsiai nuspręsta, jog stebuklų (ne)būna. Šioje istorijoje mane labiausiai domina ne jos realumas, ne stebuklo ,,mechanizmas” (kaip tai įvyko) arba jo prasmė (pasakojimo autorius vartoja ne žodį ,,stebuklas”, bet ,,ženklas”, vadinasi, šis įvykis kažką reiškia). Pamatę, kas nutiko, žmonės nusprendžia, jog šis žmogus, Jėzus, ,,tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį”. Nieko nuostabaus. Šiandien, net ir nematydami jokių ,,ženklų”, žmonės susiranda naujų pranašų.
Taigi, žmonės susižavėję. Jie sotūs, patenkinti, jie džiūgauja. O toliau seka tai, kas įdomiausia (ir, manau, svarbiau už patį stebuklą). Jėzus, supratęs, kad žmonės ketina ,,pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi” (ar galima svajoti apie didesnę sėkmę?), vienas sau pasitraukia į kalnus. Ne į ,,sceną”, ne į gerbėjų glėbį, bet tolyn nuo jų. Kaip sakydavo mūsų senoliai: ,,Nei į tvorą, nei į mietą”. Žodžiu, nei šis, nei tas. Keistas finalas. Žmonių noras suprantamas: gerai būtų turėti tokį karalių, kuris daugintų maistą ir jį dalytų. Nereikėtų dirbti, vargti, prakaituoti. Mostelėtų toks labdarys stebuklinga lazdele, ir viskas eitųsi kaip sviestu patepta. Nesunku suprasti anuos žmones. Jie labai panašūs į mus. Vos ne kaip du vandens lašai. Sunku suprasti Jėzų. Jis pasišalina. Pasišalina, kai, atrodo, triumfo valanda jau čia pat. Kai žmonės nori paskelbti jį savo karaliumi. Pasišalina, kai jo mokymas tampa valstybine religija. Kai jo mokiniai apsigyvena rūmuose ir tampa popiežiais. Kai jo mokiniai, vienoj rankoj laikydami kryžių, kitoj – kalaviją, išeina ,,skelbti Evangelijos”... Jėzui su jais nepakeliui.
Iškart po šios istorijos Evangelijos pagal Joną autorius pasakoja apie tai, kaip žmonės uoliai ieškojo Jėzaus, pasitraukusio nuo jų į kalną. Galbūt ne vienas kunigas nurodytų juos kaip pavyzdį visokiems ,,netikėliams”, vis nerandantiems nei laiko, nei noro ,,lankytis bažnyčioje” (nors ieškoti Jėzaus ir sekmadieniais eiti į bažnyčią nėra tas pat). Taigi, žmonėms prisireikė Jėzaus ir šie ėmė jo ieškoti. Paieškos buvo ne šiaip sau, nes žmonės nepatingėjo susiropšti į valtis ir nuirkluoti kitapus ežero. Matyt, labai prisireikė! Šioje vietoje ,,uolesnis” kunigėlis galėtų įterpti kokį moralą apie tai, kaip mūsų seneliai ,,sukardavo“ ilgą ir sunkų kelią iki bažnytėlės, o mes bijom ,,užpakalius pajudinti”. Nieko nepadarysi - kiti laikai, kiti ir žmonės …
Pagaliau gaudynės vainikuojamos sėkme. Žmonės randa Jėzų ir, nustebę, ima klausinėti, kada šis spėjęs nuo jų ,,pabėgti”. Ir ką gi Jėzus? Užuot pagyręs savo ,,persekiotojus”, sako: ,,… jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties”. Štai taip. Ima ir ,,pastato į vietą”. Vietoj pagyrimo - priekaištas. Priekaištas tiems, kuriuos kunigai pagirtų ir nurodytų kaip sektiną pavyzdį. Tiems, kurie nepatingėjo valtimis nuirkluoti kone septynis kilometrus (geografijos faktas). Tiems, kurie gaudė Jėzų, tikėdamiesi, ,,o gal jis ir vėl dalins duoną?” (Juk prieš tai jis nesuprantamu būdu penkiais duonos kepaliukais ir dviem žuvelėm buvo pamaitinęs tūkstantinę žmonių minią.) Priekaištas ir tiems, kurie dažnai, gal net labai dažnai eina bažnyčią, manydami (o gal dėdamiesi), kad ieško Jėzaus, o iš tiesų, kaip ir anie Evangelijos pagal Joną žmonės, tikisi ,,išpešti” sau kokios nors naudos.

1 komentaras:

  1. Nu labai rimtas rasinys, tik darote viena klaidą -Jėzus išėjęs buvo išvis už bet kokios religijos ribų, tad tempti Jėzų į bažnyčią kaip ir nėra prasmės...
    Tuo labiau, kad Biblija sako, kad Jėzus nebūdavo ten, kur jam sakydavo žmonės būti. Jis buvo laisvas, eidavo kur tik norėdavo. Jei šiandien kažkam atrodo, kad Jėzus privalo būti bažnyčioj, nemanau, kad taip pat atrodo ir Jėzui, man atrodo Jis jau seniai išplaukė... o žmonės vis dar renkasi ten kur Jis kažkada buvo, net akmenis garbina, ant kurių stovėjo, bet Jėzus liepia sekti paskui Jį.

    O dėl stebuklų Jėzus pasakė"Ir štai aš su jumis iki pasaulio pabaigos". Kur yra Jėzus, ten ir yra stebuklai, kur Jo nėra - ten tik stebuklų ilgesys.

    AtsakytiPanaikinti