Apie romaną, Bibliją ir žmogų

Neseniai Simonas įdėjo Brian D. McLaren citatą apie Bibliją. Kaip tik ir pats vienoj knygoj panašias idėjas skaitinėjau. Taigi, ir mano pamąstymai apie Bibliją. Manau, krikščionys tikrai turėtų iš naujo atrasti Bibliją ir nepabijoti atsikratyti nusistovėjusių stereotipų.
Skaitydamas Bibliją vis dažniau pastebiu, kad tai tikrai ne doktrinos vadovėlis. Taip, tai tikėjimo knyga, bet ne tikybos vadovėlis; tai žmonių istorijų knyga, bet ne istorijos vadovėlis. Tai tikro gyvenimo knyga. Neslėpsiu, ir man būtų paprasčiau rasti labai aiškią nekintančią absoliučiai visose kultūrose ir visais laikais galiojančią sistemą. Ko gero dėl to kartais ir susigundau pasisteminti, panarplioti, parūšiuoti Bibliją (žr. dienoraštį).
Taigi, neaiški ta knyga dažnam, arba kai paaiškina koks brolis, tai ausys pradeda kaisti, kad tu ta knyga dar žaviesi.
Kartais girdžiu kaltinimus dėl žiaurumų Biblijoje – kaip Dievas galėjo tai leisti? Po to jau iš kitos fronto pusės, „labai krikščionių“, pareiškimus, atseit, Biblija nėra humanizmo mokslas, bet griežto teisingumo, kurį mes dabar privalom visiems į akis pakišti.
Bet va, negi ir vieni ir kiti nesusimąsto, kad Biblija, tai ne vien Dievo, bet ir žmogaus žodis. Taip, įkvėpėjas Dievas, o rašė visgi žmonės. Ir prieš du tris tūkstančius metų. Ir ne diktantą rašė. Nors ir kaip būtų gaila kai kam su tuo susitaikyti, bet nenutiko krikščionims taip, kaip Mahometui ar mormonams, niekas nepadiktavo pažodžiui ir joks angelas nepakišo gatavos knygelės į rankas.
Taigi, su Dievo žodžiu turim ir to laikmečio žmogaus mentalitetą, to laikmečio istorijas, to laikmečio žmogaus gerumą ir tuo pat metu, ne mažiau, o kartais net labiau, žiaurumą; turim gyvų žmonių jausmus, pasvarstymus ir pasikarščiavimus.
Tai kodėl mes dabar tesugebam įžvelgti vien kaltinimus Dievui, ar tam pačiam Dievui tegalim suprojektuoti savyje slypintį žiaurumą (na nebent vietoj to dar aklumą kas). Kodėl nepamatom iš Dievo žmogui einančios pagarbos, kad Dievas neforsuoja žmogaus kultūros, žmogaus vystymosi, Dievas laukia žmogaus atsako ir bendradarbiavimo. Ir pasitenkina tiesiog silpno žmogaus atsaku. Tai mes po to dažnai iš jų padarom neliečiamuosius šventumo galiūnus. Po to tokiais idealizuotais imidžais taip užsistatom, ir nepastebim, kad jais užsistatėm ir gyvą žmogų ir patį Dievą. Gal laikas pradėti gerbti gyvąjį Dievą, gerbti jo pasirinkimą bendradarbiauti su silpnu žmogumi ir kiekvienu atskiru atveju unikaliu žmogumi.

Kažkaip neplanuotai ilgas įžanginis sakinukas gavosi :)
Šiaip tenorėjau kelias citatas pateikti Iš Mark Patrick Hederrman knygos Bučiuoju tamsą.

... pasak Larvrence'o, "Filosofui, kadangi jis moka mąstyti, svarbiausia yra mintys... Mokslininkui iš manęs, kol esu gyvas, jokios naudos. Mokslininkui aš reikalingas negyvas. Jis padeda mano kūno dalelę po mikroskopu ir vadina ją manimi... Aš absoliučiai griežtai pareiškiu, kad nesu nei kūnas, nei siela, nei protas, nei smegenys ar nervų sistema, nei grupė liaukų, nei kiti mano kūno gabalai. Visuma yra daugiau negu dalis. Todėl aš rašau romanus. O rašydamas romanus manau esąs pranašesnis už šventąjį, mokslininką, filosofą ir poetą, kurie puikiai išmano atskiras gyvo žmogaus dalis, bet niekada nepagauna jo visumos.
Romanas... gali priversti žmogų sudrebėti". Kaip žydų rabinas, kuris sakė, kad Biblija yra ne tiek Dievo aiškinimas žmonijai, bet pastangos aiškinti žmoniją Dievui, Lawrence'as tęsia: "Šia prasme Biblija yra didžiulis painus romanas. Galite sakyti, jog jis - apie Dievą. Iš tikrųjų jis yra apie gyvą žmogų: Adomą, Ievą, Sarą, Abraomą, Izaoką, Jokūbą, Samuelį, Dovydą, Batšebą, Rutą, Esterą, Saliamoną, Jobą, Izaiją, Jėzų, Morkų, Judą, Paulių, Petrą. Apie ką Biblija nuo pradžios iki galo, jei ne apie gyvą žmogų? Apie gyvą žmogų, o ne apie jo kai kuriuos bruožus".

...

Bažnyčios istorijoje buvo akimirkų, kai tiesą gynė tik vienas ar du žmonės - vienas ar du pranašai - visi kiti išbėgiojo arba ją išdavė. Tokios akimirkos yra užrašytos Maksimo Išpažinėjo gyvenime, kai jis vienas mums liudijo esmines tiesas ir apie tris Trejybės asmenis, kad Jėzaus Kristaus asmuo vienija žmogiškąją valią ir dieviškąją valią. Visi kiti iš oficialios Bažnyčios, įskaitant popiežių, rėmė tai, kas vėliau buvo vadinama monoteletų* erezija, kai nuo Bažnyčios atskiriamas kiekvienas, manantis, kad Jėzaus Kristaus asmuo vienija daugiau negu vieną valią. Bažnytininkai Maksimą kankino: nukapojo galūnes, išpjovė liežuvį, bet jis atkakliai laikėsi savo tiesos. Jo protestas, jo drąsa, jo savanoriškas atsiskyrimas nuo jo meto oficialiosios Bažnyčios ne tik privertė pačią Bažnyčią pripažinti jo šventumą, bet ir garantuoti, kad visa būsimoji valdininkija būtų įpareigota remti ir palaikyti tą požiūrį, kurio jis vienintelis jokiu būdu nesutiko atsisakyti. O jo aiškinimas buvo toks: niekada nebuvo ir negali būti situacijos, kur Dievas konkretaus žmogaus valią pakeistų dieviškąja valia ir diktuotų savo valią jo lūpomis, pirštais ar plunksna. Jis visada priklauso nuo laisvės ir gebėjimo įsiklausyti to, į kurį Jis nori įsikūnyti ar išreikšti save žmonėms suprantamais pavidalais arba sąvokomis. Kitaip sakant, jam reikia menininkų ir šventųjų, kurie tapytų Jo esaties paveikslus ir parodytų Jo veidą.

* Monoteletai - krikščionybės srovė, pripažįstanti, kad Jėzus Kristus buvo dievažmogis, tačiau atmetė Kristuje žmogišką valią, t.y. pripažino esant tik dievišką valią; susikūrė VII amžiuje Bizantijoje, Konstantinopolio susirinkimas 680 m. juos pasmerkė kaip eretikus.