Kitoks Vilius Orvidas II

Tęsinys. (Pradžia)

Audrius Petrikas

Satanisto patirtis

Kai atėjau į sodybą, buvo 1991 m. kovo mėnesis. Krizė man prasidėjo iš karto po sausio 13-osios. Atsimenu, tomis dienomis su draugu atvažiavau į Vilnių, susidėjau su kitais satanistais ir buvau nusiteikęs ginti Lietuvą. Mūsų bazė buvo ant vieno namo priešais parlamentą stogo. Ten laukėm Gedimino prospektu atvažiuojančių tankų. Draugai susimetė buteliui ir pradėjo gerti. Nesupratau, maniau, kad turim gamintis padegamuosius skysčius - buvau nusiteikęs karui. Vis tiek turėjau kažkokių idealų ir aiškiai pajutau, kad esu kitoks. Tada ir prasidėjo vertybių krizė.
Su satanistais susiėjau per roką, per gitarą, kai mokiausi miškininkystės technikume. Kauniečiai važiuodavo į Girionis mušti "techasiečių". Kai kurie iš mūsiškių bandėm būti jiems priešingybe:jie buvo skustagalviai, o mes ilgaplaukiai, jie tarėsi esą iš normalaus "kaunietiško" Dievo pasaulio, tai mes nutarėm būti iš šėtono. Be to, ir mokytasi miškininkystės programa man tada nušvito kaip šėtoniškos ideologijos dalis. Buvau jautrus, gal ir meniška prigimtis lėmė tokį pasirinkimą. Šitaip gana rimtai priėmiau šėtono filosofiją, kad visas pasaulis yra jo. Tiesą sakant, mažai klydau.
Kai ilgaplaukius primušdavo, mes visi susirinkdavom, nuvažiuodavom į tą vietą, padarydavom "bardaką": rėkdami skanduodavom, šaukdavom šėtono vardą, siekdami toje vietovėje įvaryti siaubą - buvom tarsi tokia satanistų maldos grupelė. Sakyčiau, kad mes nerimtai visa tai darėm, tik žaidėme, bet to užteko, kad pasigaučiau depresiją. Ir kas buvo keisčiausia, kad tuos mano draugus velnias ir nusinešdavo. Vienas narkotikus pradėjo vartoti ir perdozavęs mirė, kitą traukinyje papjovė ir išmetė laukan, dar kitas tragiškai užsimušė su motociklu... Kai vėliau pasidomėjau ir sužinojau jų likimus, pasirodė, kad labai nemažai jų jau yra mirę - vis dėlto mes tikrai buvom velnio pagauti ir vedžiojami.
Tačiau kartais ginu satanizmą sakydamas, kad tai kai kuriems gali būti tiesiausias kelias prie Dievo. Viską nubrauki, viską atiduodi velniui ir pasaulyje nebeturi jokių vilčių. Nebėra čia ką rasti, nebent Dievą. Tai tarsi filosofija be kompromisų. Ir jeigu Dievo neatrandi, žūni...
Ir dar manau, kad pas Orvidą mane atvedė Šventoji Dvasia. Iš tikrųjų nesuprantu, kaip atsidūriau pas pranciškonus jų išmelstoje erdvėje, kaip atėjau būtent pas pranciškoną eremitą, kuris man tiko kaip gyslotis prie žaizdos ir tuo laiku davė tai, ko tikriausiai nebūtų galėjęs duoti joks kitas krikščionis. Manau, kad tai Šventosios Dvasios darbas. Ačiū jai, kad ji tokia yra.

Tęsinys>>