Neskaldomas žmogus

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III.

IV

Ateities vizija mums padeda giliau suvokti ir sielos slėpinį. Krikščionis negali patenkinti graikų filosofijos spėliojimai apie kūno ir sielos dualizmą. Jo nebepatenkina ir senosios krikščionių pastangos suderinti Aristotelio mokymų su Naujuoju Testamentu.

Prisikėlusiojo Kristaus vizijoje krikščionis regi, kad visas žmogus mirtingas, kad savo prigimties galiomis jis negali tikėtis pasiekti nemirtingumo. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie mūsų prigimtį, aiškiai sako: „Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir, kas genda, nepaveldės to, kas negenda“.

Naivu tikėtis, kad Dievas turėtų kada nors sugrąžinti mirusius kūnus sieloms, metų metais laukiančius pasaulio pabaigos... Naivu graikų filosofijos prielaidomis aiškinti paslaptinguosius Naujojo Testamento tekstus.

Krikščionis prisimena Šventojo Rašto mokymą, kur žmogus neskaldomas į dvi dalis, bet kur kalbama apie visą žmogų, tai yra apie asmenį, kurį Dievas pažįsta ir myli. Krikščionis supranta, kad Dievo pažinimas ir meilė – tai ir yra toji nemirtingumo galybė, kuri prikelia mirusiuosius ir neša į amžinąjį gyvenimą. Argi Kristaus nepasakyta; “Ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: Aš Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ Todėl suprantama, kad amžinybėje asmuo egzistuoja su ne mirtingo kūno pagalba, bet kaip asmuo, kaip Abraomas, kaip Izaokas ir Jokūbas, ir jį nemirtingą padaro pats Dievas, pasirinkdamas žmogų savo dialogo partneriu.

Pasakymas „turėti dvasinę sielą“ iš tikrųjų reiškia: būti Dievo pokalbio partneriu, būti jo pažįstamu ir mylimu, būti jo sudvasintu tikrajam gyvenimui. Apaštalas Paulius aiškiai mokė, kad gendąs kūnas nepaveldės Dievo karalystės. Jis tvirtina, kad mūsų laukia sudvasinta, išaukštinta tikrovė: „ Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu, sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis, keliasi dvasinis kūnas”. Ir kitoje vietoje: „ Juk reikia, kad šis gendantis kūnas apsivilktų negendamybe, šis marus kūnas apsivilktų nemarybe.“

straipsnio tęsinys

Krikščionis yra optimistas

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II.

III

Mūsų dienų krikščionis džiaugiasi laimėjimais, kuriuos jam atnešė gilesnis Šventojo Rašto pažinimas. Jo problemos gali būti sėkmingai sprendžiamos, o menkiausieji klausimai gali susilaukti atsakymų. Šventajame Rašte krikščionis regi tuos ateities horizontus, kuriuos kadaise žmonės vadindavo „paskutiniaisiais dalykais“, ir tų skaidriųjų ateities horizontų šviesoje stengiasi įžvelgti didžiųjų tikėjimo slėpinių prasmę...

Ateities vizija krikščionio širdį pripildo optimizmo. Jis žino, kad istorinis Kristus pašventino mūsų istoriją ir ji tapo jo amžinosios karalystės dalimi, nes „jame esame tapę Dievo nuosavybe“.

Tada jis nenusimena, jeigu kasdienybė esti pilka, o jo pastangos dažniausiai nevaisingos. Jis supranta, kad ateitis reiškia daugiau, negu gali sutverti žmogaus rankos. Nors ir skaudūs būtų jo nusivylimai, nors ir beprasmiškas atrodytų jo darbas, krikščionis negali pamiršti Jėzaus padrąsinimo: “Bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Nepaisant blaivaus žvilgsnio, krikščionis iš tiesų optimistas. Jis regi, kad ir klaidų miglose galima įžvelgti tiesos žiburėlį, o blogos valios tamsybėse taip pat galima rasti amžinybės prošvaistę. Jis mato, kad „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ dėl mūsų nusižengiame, tačiau jis kupinas vilties, kad „kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgys Dievo vaikų garbės laisvę”.

Krikščionis regi visatos atnaujinimą Kristuje, kadangi „jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos tvarinijos pirmagimis, nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima... Dievo panosėje... per jį sutaikyta visa, kas yra žemėje ir danguje.“

Krikščionis optimistas, nes amžių pabaigoje jis regi „šventąjį miestą Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove.“ Tai ir bus naujasis dangus ir naujoji žemė, kur Dievas apsigyvens tarp savo žmonių, „kur nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto.“

straipsnio tęsinys

Iš kur žinome apie Dievą?

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys

į teksto pradžią

II

Kadangi mes ne vieni, bet mus supa be galo įvairus pasaulis bei panašūs į mus žmonės, visiškai natūralu užklausti: iš kur visa tai? Iš kur tas neišsemiamas įvairumas, pradedant kukliomis gėlytėmis ir baigiant dangaus žvaigždėmis? Iš kur toji įvairovė, turtingumas, grožis ir išmintis? Iš kur mūsų dvasios polėkiai, jausmų ir proto gyvenimas, kūrybiniai pasiekimai? Iš kur visa tai?

Vienas įžymiausiųjų fizikų Albertas Einšteinas tvirtino, jog gamtos dėsniuose "atsiveria toks visa pranokstantis protas, kad palyginus su juo visi žmogaus mąstymo bei valios pasiekimai tėra vien menkutis atspindys".

Vis tai kalba ir apaštalas Paulius. Pasak jo, nesunku suvokti, kad viskas išplaukia iš Dievo, nes jo "neregimosios ypatybės - jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamas proto iš jo kūrinių.

Tačiau Dievas nėra koks daiktas tarp kitų daiktų ir jo negalima įrodinėti taip, kaip įrodinėjamas atomo ar molekulių buvimas. Jei kitas asmuo - kitas "tu" - mums toks paslaptingas, jeigu kito asmens poelgiai mums dažniausiai mįslė, - tai ką bekalbėti apie Dievo asmeniškumo slėpinį?

Dievo netgi neįmanoma apibrėžti. Dievo galima bijotis, galima jo šauktis ar ilgėtis. Pajutus pareigos šauksmą ar atsakomybės rimtį, galima apsispręsti, galima pasielgti pagal sąžinės liepimą arba jam nusižengti, - tuomet mes nejučiomis darome kažkam ataskaitą... Bet kas gi tasai "Kažkas"? - Ir šiame taške įvyksta mūsų susitikimas su Dievu, nors mes ir nemokame jo pavadinti deramu vardu.

Dievas, kaip paslaptingas, visa valdantis Viešpats, netikėto susitikimo akimirką padarė mus asmenimis. Tiksliau sakant, mes pasijuntame tokiais, išgyvenant savąji "aš", pajutę atsakomybę, pareigos naštą, išgirdę sąžinės priekaištą ar paskatą. Tuomet ir mes nebesame daiktai tarp daiktų, bet asmenys - juk mus prakalbino Dievas.

Pažinti Dievą - ne vien nuo mūsų priklauso. Kai jis pats prakalbina, mes išgirstame jo slaptingąjį balsą. Ir tas balsas - tai pareigos jausmas, tai atsakomybės slėgimas, tai sąžinės sprendimas, tai meilės šauksmas.

Mes jaučiame, kad mūsų egzistencija - tai šaukimasis kito "tu". Ir mylėdami čia žemėje, mes veržiamės per kitą žmogų į neišsakomai tyrą, be galo turtingą ir nepakartojamai ypatingą, neišsakomos šviesos spindesį mus galingai traukianti "tu". Tas nepasiekiamas "tu" spindi ir mylimo žmogaus akyse ir žvaigždžių didybėje tasai "tu" baugina mus savo erdvėmis ir atstumais. Gamtos spalvų žaisme mus tarytum stebi be galo švelnus žvilgsnis - tas nesuvokiamas "tu" slėpinys.

Jeigu įstengiame atsiliepti, kai mus kalbina Dievas, jeigu vis dažniau ir dažniau atsakome i jo slaptingus kvietimus, skatinimus ir šauksmus, - mes pradedame gyventi jo akivaizdoje.

straipsnio tęsinys

Trumpas įvadas į krikščionybę

Česlovas Kavaliauskas

I

Krikščionybė nėra religija ta pačia prasme, kaip, sakykim, islamas, budizmas, šintoizmas ar netgi judaizmas. Krikščionybė nėra tokia religija, kuri skelbtų, jog bendravimas su Dievu priklauso išimtinai nuo tam tikrų juridinių nuostatų vykdymo.

Krikščionybė yra tikėjimas Kristaus asmeniu. Krikščionybė yra apsisprendimas už Kristų. Panaši situacija aprašyta Jono evangelijoje.: "Tada Jėzus paklausė Dvylika: Gal ir jūs norite pasitraukti? Simonas Petras atsakė: Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius". Matomai krikščionis yra toks žmogus, kuris lemtingomis apsisprendimo akimirkomis iš visų pasaulio galimybių pasirenka Kristų.

Krikščionybė sužydėjo tuomet, kai Jėzaus mokiniai įsitikino jo prisikėlimu iš numirusių. Jie tapo tikrais apaštalais, tai reiškia pasišventusiais kitiems Jėzaus pasiuntiniais, tiktai po prisikėlimo, kai pasak Klemenso Romiečio, buvo "mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo dėka persunkti pilnu tikrumu".

Matomai ir Bažnyčios persekiotojas Saulius apie 34m. tapo Jėzaus mokiniu asmeniškai įsitikinęs Jėzaus prisikėlimo tikrove. Neveltui jis vėliau tvirtino: "Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas."

Krikščionis tiki nemirtina ateitimi, pasaulio ištobulinimu, naujuoju dangumi ir naująja žeme todėl, kad Kristus prisikėlė iš mirusiųjų.

Krikščionis tiki, kad po mirties bus prikeltas, kad susitiks veidas veidan su savo Gelbėtoju Kristumi ir savo mylimaisiais todėl, kad Kristus prisikėlė iš mirusių.

Krikščionis tiki, kad Kristuje Dievas mums atsivėrė kaip laisvės bei kūrybos dvasia persunktas asmuo, kurio dėka sutvertieji kūriniai skelbia jo meilę, kūrybinį polėkį ir fantaziją. Krikščionis tiki, kad kiekviena meilė žemėje - tai gyvas nurodymas į galutinį meilės išsipildymą Kristuje.

Krikščionis tiki, kad Kristus ir šiandien teikia savo Bažnyčiai tikėjimo dvasios, tikrosios gyvybės, dalina malones, yra dangiškasis tarpininkas, Bažnyčios galva, viltis ir ateitis todėl, kad jis - Kristus iš tikrųjų prisikėlė iš mirusiųjų.

Krikščionis tiki, kad jo gyvenimo prasmė - Dievas. Pasiektasis Dievas yra jo dangus, prarastasis Dievas - jo pragaras, bandantysis Dievas - jo teismas ir apvalantysis Dievas - jo skaistykla. Jame sudūžta mirtingoji buitis ir jame atsiveria prisikėlimas ir tikrasis gyvenimas, "nežinąs saulėlydžio". Atsivėręs pasauliui Dievas, besidalinąs savo gyvenimu su mumis ir nuolat ateinantis pasauliui kaip Išganytojas - štai absoliuti krikščionybės ateitis.

Ir visa tai lygiai tikra, kaip apaštalo Pauliaus paliudytasis Jėzaus prisikėlimas.

straipsnio tęsinys

Iš knygos Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai.