Laisvoji malonė

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III, IV,

V

Krikščionis yra optimistas, nes Evangelijoje jis išskaitė džiaugsmingą pranešimą apie laisvąją Dievo malonę. „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo. Mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, - jūs gi esate išgelbėti malone: - prikėlė ir pasodino danguje su Jėzumi Kristumi...“

Krikščionis išskaitė, kad žmogaus nemirtingumas neapsiriboja pagrindiniu pokalbiu su Dievu, bet Kristaus malone išauga į galingą sriautą, trykštantį į paties Dievo vidinį gyvenimą.“ O kas gers vandenį kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”.

Žodžiai „laisvoji malonė“ pažymi giliausiąją esmę to, kas Šventajame Rašte vadinama „Dievu“. Tai egocentrizmo priešingybė, tai pati meilė. Juk Jėzuje Kristuje Dievas vėl priėmė savo prieglobstin atpuolusius, taigi pražuvusius žmones, kurie jam vis dėlto nebuvo žuvę, kartu su jo sutvertuoju pasauliu. Jis įvykdė grandiozinį planą „iš naujo suvienyti... visa, kas yra danguje ir žemėje: Kristaus asmenyje”.

Laisvoji Dievo malonė! Kokia ji galinga ir didžiadvasiška veikdama tarp nusidėjėlių, prabildama mūsų nešvariomis lūpomis ir skatindama mūsų piktas širdis! Jos veikimo sustabdyti nepajėgė svetimautojas ir žmogžudys Dovydas, jai netapo kliūtini nė išsigynėlis Petras, nė persekiotojas Paulius. Jos veikimo nepajėgė apriboti istorinė Bažnyčia, kurioje tiek netobulumų ir nesąmonių. Ji galingesnė už mus – netikusius Kristaus mokinius, kurie savo nenuosekliu gyvenimu nuolat griauna Evangelijos statybą.

Nežiūrint visų klaidų ir piktybės, Dievas savo amžinajame Sūnuje nuo amžių buvo žmogaus Dievas, toks jis yra ir toks bus, kad visuomet mylėtų žmogų. Jis tai darė, daro ir darys visiškai laisvai, nes jis nepriklausomas nuo mūsų logikos, jis neišsakomai kilnus ir visagalis. Pasak senovės dogmatikų, jis yra “iš savęs” – taigi visiškai pilnutinis, jam nieko nereikia ir jo meilė – ne iš būtinumo. Jis visas – laisvoji malonė.

Jis žvelgia – ir dar daugiau – jis nusileidžia iš savo aukštybių į be galo skirtingos būties pažemes – į žmogaus buities padugnes, kad jį sutvertų iš nieko, išsaugotų viršum nebūties bedugnės – ir dar daugiau, - kad susilygintų su juo ir net susivienytų ir savo Sūnuje taptų žmogumi, o tuo pačiu kompetetingu žmogaus Gelbėtoju, galingu Išganytoju iš nuodėmės, kurioje žmogus visiškai susipainiojęs, išgelbėtoju iš mirties, kuriai tas pasidavė – ir dar daugiau, - kad taptų žmogaus ateitimi, kad jam atvertų Švenčiausiąją Trejybę.

Štai, kokia laisvoji Dievo malonė!

straipsnio tęsinys

Neskaldomas žmogus

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III.

IV

Ateities vizija mums padeda giliau suvokti ir sielos slėpinį. Krikščionis negali patenkinti graikų filosofijos spėliojimai apie kūno ir sielos dualizmą. Jo nebepatenkina ir senosios krikščionių pastangos suderinti Aristotelio mokymų su Naujuoju Testamentu.

Prisikėlusiojo Kristaus vizijoje krikščionis regi, kad visas žmogus mirtingas, kad savo prigimties galiomis jis negali tikėtis pasiekti nemirtingumo. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie mūsų prigimtį, aiškiai sako: „Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir, kas genda, nepaveldės to, kas negenda“.

Naivu tikėtis, kad Dievas turėtų kada nors sugrąžinti mirusius kūnus sieloms, metų metais laukiančius pasaulio pabaigos... Naivu graikų filosofijos prielaidomis aiškinti paslaptinguosius Naujojo Testamento tekstus.

Krikščionis prisimena Šventojo Rašto mokymą, kur žmogus neskaldomas į dvi dalis, bet kur kalbama apie visą žmogų, tai yra apie asmenį, kurį Dievas pažįsta ir myli. Krikščionis supranta, kad Dievo pažinimas ir meilė – tai ir yra toji nemirtingumo galybė, kuri prikelia mirusiuosius ir neša į amžinąjį gyvenimą. Argi Kristaus nepasakyta; “Ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: Aš Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ Todėl suprantama, kad amžinybėje asmuo egzistuoja su ne mirtingo kūno pagalba, bet kaip asmuo, kaip Abraomas, kaip Izaokas ir Jokūbas, ir jį nemirtingą padaro pats Dievas, pasirinkdamas žmogų savo dialogo partneriu.

Pasakymas „turėti dvasinę sielą“ iš tikrųjų reiškia: būti Dievo pokalbio partneriu, būti jo pažįstamu ir mylimu, būti jo sudvasintu tikrajam gyvenimui. Apaštalas Paulius aiškiai mokė, kad gendąs kūnas nepaveldės Dievo karalystės. Jis tvirtina, kad mūsų laukia sudvasinta, išaukštinta tikrovė: „ Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu, sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis, keliasi dvasinis kūnas”. Ir kitoje vietoje: „ Juk reikia, kad šis gendantis kūnas apsivilktų negendamybe, šis marus kūnas apsivilktų nemarybe.“

straipsnio tęsinys

Krikščionis yra optimistas

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II.

III

Mūsų dienų krikščionis džiaugiasi laimėjimais, kuriuos jam atnešė gilesnis Šventojo Rašto pažinimas. Jo problemos gali būti sėkmingai sprendžiamos, o menkiausieji klausimai gali susilaukti atsakymų. Šventajame Rašte krikščionis regi tuos ateities horizontus, kuriuos kadaise žmonės vadindavo „paskutiniaisiais dalykais“, ir tų skaidriųjų ateities horizontų šviesoje stengiasi įžvelgti didžiųjų tikėjimo slėpinių prasmę...

Ateities vizija krikščionio širdį pripildo optimizmo. Jis žino, kad istorinis Kristus pašventino mūsų istoriją ir ji tapo jo amžinosios karalystės dalimi, nes „jame esame tapę Dievo nuosavybe“.

Tada jis nenusimena, jeigu kasdienybė esti pilka, o jo pastangos dažniausiai nevaisingos. Jis supranta, kad ateitis reiškia daugiau, negu gali sutverti žmogaus rankos. Nors ir skaudūs būtų jo nusivylimai, nors ir beprasmiškas atrodytų jo darbas, krikščionis negali pamiršti Jėzaus padrąsinimo: “Bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Nepaisant blaivaus žvilgsnio, krikščionis iš tiesų optimistas. Jis regi, kad ir klaidų miglose galima įžvelgti tiesos žiburėlį, o blogos valios tamsybėse taip pat galima rasti amžinybės prošvaistę. Jis mato, kad „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ dėl mūsų nusižengiame, tačiau jis kupinas vilties, kad „kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgys Dievo vaikų garbės laisvę”.

Krikščionis regi visatos atnaujinimą Kristuje, kadangi „jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos tvarinijos pirmagimis, nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima... Dievo panosėje... per jį sutaikyta visa, kas yra žemėje ir danguje.“

Krikščionis optimistas, nes amžių pabaigoje jis regi „šventąjį miestą Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove.“ Tai ir bus naujasis dangus ir naujoji žemė, kur Dievas apsigyvens tarp savo žmonių, „kur nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto.“

straipsnio tęsinys

Iš kur žinome apie Dievą?

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys

į teksto pradžią

II

Kadangi mes ne vieni, bet mus supa be galo įvairus pasaulis bei panašūs į mus žmonės, visiškai natūralu užklausti: iš kur visa tai? Iš kur tas neišsemiamas įvairumas, pradedant kukliomis gėlytėmis ir baigiant dangaus žvaigždėmis? Iš kur toji įvairovė, turtingumas, grožis ir išmintis? Iš kur mūsų dvasios polėkiai, jausmų ir proto gyvenimas, kūrybiniai pasiekimai? Iš kur visa tai?

Vienas įžymiausiųjų fizikų Albertas Einšteinas tvirtino, jog gamtos dėsniuose "atsiveria toks visa pranokstantis protas, kad palyginus su juo visi žmogaus mąstymo bei valios pasiekimai tėra vien menkutis atspindys".

Vis tai kalba ir apaštalas Paulius. Pasak jo, nesunku suvokti, kad viskas išplaukia iš Dievo, nes jo "neregimosios ypatybės - jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamas proto iš jo kūrinių.

Tačiau Dievas nėra koks daiktas tarp kitų daiktų ir jo negalima įrodinėti taip, kaip įrodinėjamas atomo ar molekulių buvimas. Jei kitas asmuo - kitas "tu" - mums toks paslaptingas, jeigu kito asmens poelgiai mums dažniausiai mįslė, - tai ką bekalbėti apie Dievo asmeniškumo slėpinį?

Dievo netgi neįmanoma apibrėžti. Dievo galima bijotis, galima jo šauktis ar ilgėtis. Pajutus pareigos šauksmą ar atsakomybės rimtį, galima apsispręsti, galima pasielgti pagal sąžinės liepimą arba jam nusižengti, - tuomet mes nejučiomis darome kažkam ataskaitą... Bet kas gi tasai "Kažkas"? - Ir šiame taške įvyksta mūsų susitikimas su Dievu, nors mes ir nemokame jo pavadinti deramu vardu.

Dievas, kaip paslaptingas, visa valdantis Viešpats, netikėto susitikimo akimirką padarė mus asmenimis. Tiksliau sakant, mes pasijuntame tokiais, išgyvenant savąji "aš", pajutę atsakomybę, pareigos naštą, išgirdę sąžinės priekaištą ar paskatą. Tuomet ir mes nebesame daiktai tarp daiktų, bet asmenys - juk mus prakalbino Dievas.

Pažinti Dievą - ne vien nuo mūsų priklauso. Kai jis pats prakalbina, mes išgirstame jo slaptingąjį balsą. Ir tas balsas - tai pareigos jausmas, tai atsakomybės slėgimas, tai sąžinės sprendimas, tai meilės šauksmas.

Mes jaučiame, kad mūsų egzistencija - tai šaukimasis kito "tu". Ir mylėdami čia žemėje, mes veržiamės per kitą žmogų į neišsakomai tyrą, be galo turtingą ir nepakartojamai ypatingą, neišsakomos šviesos spindesį mus galingai traukianti "tu". Tas nepasiekiamas "tu" spindi ir mylimo žmogaus akyse ir žvaigždžių didybėje tasai "tu" baugina mus savo erdvėmis ir atstumais. Gamtos spalvų žaisme mus tarytum stebi be galo švelnus žvilgsnis - tas nesuvokiamas "tu" slėpinys.

Jeigu įstengiame atsiliepti, kai mus kalbina Dievas, jeigu vis dažniau ir dažniau atsakome i jo slaptingus kvietimus, skatinimus ir šauksmus, - mes pradedame gyventi jo akivaizdoje.

straipsnio tęsinys

Trumpas įvadas į krikščionybę

Česlovas Kavaliauskas

I

Krikščionybė nėra religija ta pačia prasme, kaip, sakykim, islamas, budizmas, šintoizmas ar netgi judaizmas. Krikščionybė nėra tokia religija, kuri skelbtų, jog bendravimas su Dievu priklauso išimtinai nuo tam tikrų juridinių nuostatų vykdymo.

Krikščionybė yra tikėjimas Kristaus asmeniu. Krikščionybė yra apsisprendimas už Kristų. Panaši situacija aprašyta Jono evangelijoje.: "Tada Jėzus paklausė Dvylika: Gal ir jūs norite pasitraukti? Simonas Petras atsakė: Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius". Matomai krikščionis yra toks žmogus, kuris lemtingomis apsisprendimo akimirkomis iš visų pasaulio galimybių pasirenka Kristų.

Krikščionybė sužydėjo tuomet, kai Jėzaus mokiniai įsitikino jo prisikėlimu iš numirusių. Jie tapo tikrais apaštalais, tai reiškia pasišventusiais kitiems Jėzaus pasiuntiniais, tiktai po prisikėlimo, kai pasak Klemenso Romiečio, buvo "mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo dėka persunkti pilnu tikrumu".

Matomai ir Bažnyčios persekiotojas Saulius apie 34m. tapo Jėzaus mokiniu asmeniškai įsitikinęs Jėzaus prisikėlimo tikrove. Neveltui jis vėliau tvirtino: "Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas."

Krikščionis tiki nemirtina ateitimi, pasaulio ištobulinimu, naujuoju dangumi ir naująja žeme todėl, kad Kristus prisikėlė iš mirusiųjų.

Krikščionis tiki, kad po mirties bus prikeltas, kad susitiks veidas veidan su savo Gelbėtoju Kristumi ir savo mylimaisiais todėl, kad Kristus prisikėlė iš mirusių.

Krikščionis tiki, kad Kristuje Dievas mums atsivėrė kaip laisvės bei kūrybos dvasia persunktas asmuo, kurio dėka sutvertieji kūriniai skelbia jo meilę, kūrybinį polėkį ir fantaziją. Krikščionis tiki, kad kiekviena meilė žemėje - tai gyvas nurodymas į galutinį meilės išsipildymą Kristuje.

Krikščionis tiki, kad Kristus ir šiandien teikia savo Bažnyčiai tikėjimo dvasios, tikrosios gyvybės, dalina malones, yra dangiškasis tarpininkas, Bažnyčios galva, viltis ir ateitis todėl, kad jis - Kristus iš tikrųjų prisikėlė iš mirusiųjų.

Krikščionis tiki, kad jo gyvenimo prasmė - Dievas. Pasiektasis Dievas yra jo dangus, prarastasis Dievas - jo pragaras, bandantysis Dievas - jo teismas ir apvalantysis Dievas - jo skaistykla. Jame sudūžta mirtingoji buitis ir jame atsiveria prisikėlimas ir tikrasis gyvenimas, "nežinąs saulėlydžio". Atsivėręs pasauliui Dievas, besidalinąs savo gyvenimu su mumis ir nuolat ateinantis pasauliui kaip Išganytojas - štai absoliuti krikščionybės ateitis.

Ir visa tai lygiai tikra, kaip apaštalo Pauliaus paliudytasis Jėzaus prisikėlimas.

straipsnio tęsinys

Iš knygos Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai.

Laukinis širdyje

Per praėjusias Kalėdas gavau dovanų knygą, bandančią atskleisti vyro sielos paslaptį. Pats greičiausiai nebūčiau pirkęs ir skaitęs. Juk mes visi vyrai ir taip gerai žinom esą tikri vyrai ir mums nereikia, kad dar kas aiškintų, kokie mes vyrai turim būti. Na, bet mylimos žmonos dovanotą knygą ėmiausi skaityti. Perskaitęs turiu pripažinti, jog knyga verta dėmesio ir perskaitymo. Todėl keliomis mintimis čia su jumis pasidalinsiu.
Kaip pridera tikram lietuviui, pirmiausia, aišku, norisi pakritikuoti. Ir visų pirma amerikietišką, ar kitaip įvardinat "popsinį" knygos stilių. Viskas lyg ir pernelyg supaprastinta, vien jau tas faktas, kad vyro sielos paslaptys sutalpintos į tris veiksmažodžius, dėl kurių taiklumo galima būtų pasiginčyti.
Bet, perlipęs šį stiliaus barjerą, randi apie ką pamąstyti, atrasti, prisiminti ir ryžtis. Autorius iškelia ir kviečia iššūkiams, asmeninėms savo kelio paieškoms.
Tiesa, perskaitęs ir užvertęs knygą galiniame viršelio lape pamačiau užrašą didelėm raidėm: "Knyga, kurią turėtų perskaityti moterys..."
Ko gero, dabar reikės perskaityti to paties autoriaus knygą, kurią turėtų perskaityti vyrai...

Žemiau kelios ištraukos iš John Eldredge knygos Laukinis širdyje

Žinau. Turėčiau kone atsiprašyti. Viešpatie mielas, negi mums iš tiesų reikia dar vienos knygos vyrams?
Ne. Reikia dar kažko. Leidimo.
Leidimo būti tuo, kas esam - vyrais, sukurtais pagal Dievo paveikslą. Gyventi iš širdies, o ne vadovaujantis sąrašu, ką privalėtume ir turėtume daryti. Daugelį mūsų šis sąrašas nuvargino, daugeliui jis įvarė nuobodulį.
Daugybė vyrams skirtų pamokymų galiausiai jų nepasiekia. Priežastis paprasta - jie neatsižvelgia į tai, kas giliai ir tikrai glūdi vyro širdyje, į jo tikrus polinkius. Šiais pamokymais tiesiog mėginama vyrą formuoti, pasitelkiant įvairias spaudimo formas. "Štai koks vyras turėtum būti. Štai kaip geras sutuoktinis-tėvas-krikščionis bažnyčią lankantis žmogus turėtų elgtis“: Jie nusako, koks vyras turėtų būti. Atsakingas, jautrus, drausmingas, ištikimas, rūpestingas, pareigingas ir t. t. Daugelis šių savybių yra geros. Neabejoju, kad šiais pamokymais norima gero. Tačiau žinome, kad pragaras gerais norais grįstas. Kad šie ketinimai beveik visiškai nesėkmingi, jau turėtų būti akivaizdu.
Ne, vyrams reikia kažko kito. Jiems reikia gilesnio suvokimo, kodėl jie trokšta žygių, kovų ir Gražuolės, ir kodėl Dievas juos sukūrė būtent tokius. Jiems reikia ir gilesnio suvokimo, kodėl moterys trokšta, kad dėl jų būtų kaunamasi, trokšta būti įtrauktos į nuotykį, trokšta būti ta Gražuole. Nes ir jas Dievas sukūrė tokias.
Taigi šią knygą siūlau ne kaip septynis žingsnius, kaip tapti geresniu krikščionimi, o kaip širdies safarį, kuriuo siekiame susigrąžinti laisvą, aistringą ir nuotykingą gyvenimą. Manau, jog ji padės vyrams, o ir moterims, atgauti savo širdį. Be to, ji padės moterims suprasti savo vyrus ir pagelbės jiems gyventi gyvenimą, kokio trokšta ir vieni, ir kiti. Tai mano malda už jus.
------
Dievui negalioja formulės. Taškas. Taigi nėra formulių, kuriomis galėtų remtis juo sekantis žmogus. Dievas yra Asmuo, ne doktrina. Jis veikia ne taip, kaip veiktų sistema - netgi teologinė sistema, - jis veikia visiškai savitai, kaip išties laisvas ir gyvas asmuo. "Dievo viešpatija yra pavojinga, - teigia arkivyskupas Antonijus Bloomas. - Į ją privalai ižengti, negana vien ieškoti apie ją informacijos“: Prisiminkime Jozuę ir Jericho mūši. Izraelitai yra pasirengę suduoti savo pirmąji karinį smūgį ir įžengti į pažadėtąją žemę, nuo šio momento priklauso labai daug kas: karių moralinė būklė, jų pasitikėjimas Jozue, nekalbant apie reputaciją, kuri žengs pirma jų kiekvieno būsimo priešo akivaizdon. Kitaip tariant, tai jų "Diena D“: apie ją pasklis žodis. Kaip Dievui visa tai paversti gera pradžia? Jis liepia pulkams visą savaitę žygiuoti aplink miestą ir pusti trimitus, septintąją dieną jis liepia apeiti aplink miestą septynis kartus, o tada sukelti didžiulį riksmą. Žinoma, tai puikiai suveikia. Ir žinot ką? Daugiau taip nenutinka nė karto. Izraelis šios taktikos daugiau niekada nepanaudoja.
Paskui regime Gideoną ir kaip jo kariuomenė sumažinama nuo trisdešimt dviejų tūkstančių iki trijų šimtų. Koks jų puolimo planas? Deglai ir laistytuvai. Tai taip pat suveikia puikiai ir taip pat nebepasikartoja. Prisimenat, kaip Jėzus išgydė akląjį - ir to paties Jis nė karto nepadaro vienodai. Tikiuosi, kad jau suprantat mintį, nes bažnyčią šiuo klausimu pasaulis yra priveikęs. Modernioji era paslapties nepakenčia - žūtbūtinai troškome priemonių, kuriomis galėtume kontroliuoti savo gyvenimą, ir pasirodė, kad moksliniu metodu atradome didžiausią Babelio bokštą. Nesupraskite neteisingai - mokslas mums teikia daugybę nuostabių dalykų sanitarijos, medicinos ir transporto srityse. O mes bandome šia metodika pasinaudoti, norėdami prisijaukinti dvasinio paribio laukiniškumą. Griebiamės šviežiausių rinkodaros metodų, naujausių verslo vadybos madų ir pritaikome juos dvasinei tarnystei. Tai, kad šiuolaikinė krikščionybė šitaip vaikosi principų, problemiška todėl, kad šitaip atmetamas tikras bendravimas su Dievu. Atrask principą, pritaikyk principą - tad kam reikalingas Dievas? Taigi O. Chambersas mus perspėja: "Nepaversk savo patirties principu. Leisk Dievui su kitais žmonėmis elgtis lygiai taip pat originaliai, kaip jis elgiasi su tavimi“.